(Apie tai, kad turinys priklauso ir nuo to, kokia rašymo priemone – kompiuteriu ar rašalu „sukurptas“ – esu rašęs. Atėjus laikui dar priminsiu. Tačiau man patinka sieti iš pažiūros nesietinus dalykus: tai – proto mankšta! Todėl pranešu: rašiklių modernėjimas iš psichologijos mokslo jau baigia trinti ne vienam darbdaviui padėjusį ir ne vieną psichikos tyrėją stebinusį Roršacho testą.)
 
Prie šito testo – žinau, kad tokius dalykus skaitytojai mėgsta – grįšiu. Pačiame gale. O dabar apie tai, kas pavadinime. Apie pareidoliją. Neišpasakyto įdomumo reiškinys! Unikali smegenų veikla! Ir neišsemiamos mūsų fantazijų galimybės!
 
Patys banaliausi, jums žinomi, bet vis vien neįtikėtini aiškinimai: marsaeigis, atsiuntęs tolimos planetos nuotraukas, užfiksavo jos akmenyse žmogaus veido kontūrus. (Tyrinėtojai akmenį dabar vadina Cydonia veidu.) Ir debesys, į kuriuos atsitiktinai pažvelgėte, idealiai panašūs į angelo sparnus. Kažkas įžiūrėjo net Dievo motinos veidą... sūryje! Dar kitus veidus – laimingus arba ne – kai kas geba matyti nupjautų medžių kamienuose. Ir, kad iki galo aišku būtų, pacituosiu ponią, pirmąsyk išvydusią automobilį „Mini Cooper“. „Kokios gražios jo akytės!“ – pasakė ji. Ir jūs jau supratote apie ką čia. Apie fantastiškąją pareidoliją!
 
Mokslas žodį „fantazijos“ ignoruoja. Jis sako štai ką: „Tai – polinkis kai kuriuose objektuose įžiūrėti veidų kontūrus. Tačiau pareidolija neapsiriboja pažintinėmis asociacijomis: ji – daug gilesnių mūsų smegenų struktūrų darbo rezultatas. Kiekvienas veidas yra unikalus, tačiau visi jie turi bendrų bruožų, kuriuos smegenys yra išmokusios atpažinti, tai – proporcijos, akių, nosies antakių vieta. Ir t.t. Tad pirmas ir esminis klausimas – iš kur visa tai? Atsakymas – evoliucijos pasekmė. Nes kažkada gyvenome grėsmingoje aplinkoje – priešą reikėjo atskirti nuo draugo. O atlikti tai derėjo – nes gyvybės ir mirties klausimas – per šimtąsias milisekundės dalis.
 
Neabejoju: kiekvienas nūnai skaitantis dabar prisimena bent vieną jam nutikusį pareidolijos atvejį. Bet jei tik tuo apsiribotume, rašinys čia jau galėtų ir baigtis. Nenorime: reikalaujame tęsinio ir fakto, į kurį nespėjome įsižiūrėti. Arba... įsiklausyti. Ar įmanoma pareidolija muzikoje? Dailėje? Poezijoje?
 
Pavyzdžiai – čia pat. Tik kodėl juos praleidome? 2021-aisiais fotografas Mindaugas Meškauskas Vilniaus universiteto botanikos sodo muziejuje surengė parodą „Pareidolija“. Vieta ir rengėjų sąrašas leidžia spėti, kad eksponuojamos buvo augalų – medžių ir gėlių – nuotraukos. Buvo įdomu. Turbūt. Sako, kad tuose medžių kamienuose galima buvo įžiūrėti ir kojotą, ir varlę, ir pitekantropą. Bet esame praleidę dar įdomesnes ekspozicijas: pavyzdžiui, Ričardo Šileikos. Vienoje lietuviškų galerijų šis fotomeistras eksponavo keturiolika (!)... nekloto patalo nuotraukų. Netikėta išvada: jei turite fantazijos, nebūtina buvo parodoje lankytis. Tiesiog įsivaizduokite ją!
 
Dėl bravūriško pastarojo siūlymo – atsiprašau: norime VISA TAI savomis akimis matyti. Bet ne tik matyti! Dar ir girdėti! Ir suvokti! Todėl praskleidžiame uždangą, slepiančią Kitokias Pareidolijas.
 
Gerai paieškoję, rasite jų net poezijoje. Čia – provokuojančios metaforos, žodžiai dažnai interpretuojami ne viena, o keliomis prasmėmis. Pagalvokite, ką jaučiate, skaitydami apie „šokančius debesis“ ar „šiurpią pasaką sekantį vėją“... 
 
Dailė. Pirmasis pavyzdys, ištarus šį žodį – Salvadoras Dali. Ir jo siurrealistinės temos (Pavyzdžiui, „Tirpstantis laikrodis“). Krūva paslėptų reikšmių! Valia fantazijai ir galimybė patiems daryti išvadas!
Klausos pareidolija. Ne vienas ją patyrė, kuomet miške ar prie jūros išgirdo... savo vardą. Kas pakvietė? Mokslininkai (tinklalapis „Live Science“) sako, kad tai – nesėkmingi smegenų bandymai foniniame triukšme atkurti pažįstamus garsus. O garso šaltinis gali būti ir vėjas, ir jūra, ir... skalbimo mašina.
 
Toliau – jau apie muziką. Muzikiniame pasaulyje fantasmagorijų ieškotojų yra itin daug. Kaip ir galimybių. Gal girdėjote apie „backmasking“ – atvirkštinį bet kurios dainos grojimą? Sako, kad „Led Zeppelin“ dainoje „Stairway to Heaven“ („Laiptai į dangų“) galima išgirsti (jei labai to norima) satanistinius pranešimus. O „The Beatles“ dainoje „Revoliution 9“, kuomet įrašas grojamas atvirkščiai, aiškiai girdisi žodžiai „Turn me on, dead man!“ (Įjunk mane, numirėli!)... Ką visa tai rodo? Ogi tą, jog garsai galbūt turi daugiau prasmių, nei mes manome. Galbūt.
 
Įdomi ir nepatikrinta, bet taip pat su pareidolija susijusi detalė. Tikrinti teks patiems. Nesudėtinga. Keptos bulvės gabalėlį uždėkite partneriui ant liežuvio galo. Nesakykite jam, kad tai – bulvė. Pasakykite, kad jo burnon dedate... keptą sardinę. Apgavystė turėtų pasisekti.
 
O jei pasisekė? O jei iš tikro jums ta kelmo nuopjova yra tikra uošvio veido kopija? Ar tai jau liga? (Klausimai, primenantys jums mūsų savaitraščio specifiką). Ir vienareikšmis atsakymas: pareidolija nėra liga! Tai mūsų pojūčių iliuzijos. Ir dar dėl viso pikto pacituosiu Londono universiteto neurologę, profesorę Sophie Scott. Ji sako, kad pareidolija – mūsų lūkesčių pasekmė: „Tai, kad kas nors mato Jėzaus atvaizdą ant skrudintos duonos riekės, daug pasako apie to žmogaus lūkesčius. Ir apie tai, kaip, remiantis tais lūkesčiais, interpretuojamas pasaulis...“
 
Tik kažkodėl profesorė iš Londono neužsimena apie asmenybių kūrybiškumą. O tai, mūsų nuomone, svarbiausia! Nes nekūrybingas žmogus – žmogus be vaizduotės ir fantazijos.
 
Žinoma, neliko pamiršta ir tai, kas pradžioje žadėta. Roršacho dėmių testas buvo sukurtas 20 a. pradžioje. Pagal ant popieriaus ištaškytą rašalą (dėmes) psichologas Roršachas aiškino, kaip skirtingi žmonės skirtingai tas pačias dėmes interpretuoja ir apie jas pasakoja. Kiekvienas, žinoma, matė skirtingus dalykus. Ir pagal tai, ką tiriamieji tose rašalo dėmėse įžiūrėjo, buvo vertinama jų fantazija ir psichinė forma. Tai darbdaviams padėjo asmenybes suprasti ir pažinti bei tinkamiau profesijoms ir konkretiems darbams parinkti.
Dabar – sunkiau. Nes reta parduotuvė tikro rašalo turi. Nes mažai kam bereikia.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!