Čia mes apie šiukšlynus-šabakštynus butuose (reporteriai visuomet stovi šalia nosis suraukę ir liepia džiaugtis, kad TV kol kas kvapo transliuoti negeba). Paskui reportaže kalba kaimynai: apie į jų butus plūstančius tarakonus ir darsyk apie begalinę smarvę. O paskui iš šiukšlyno išlenda susivėlusi baidyklė, dažniausia su kate ant rankų, ir mes suprantam: landynės šeimininkė. Kuomet jos „butą“ pavadini landyne, įsižeidžia. Nes girtuokliai pas ją nesirenka, o prie kačių šlapimo tvaiko šeimininkė įpratusi. Išmatų taip pat nematyti, nes grindys ir sienos iš konteinerių atvilktomis šiukšlėmis užverstos. Visa tai jūs seniai žinote. Gerai, kad tik iš televizijos. Bet... jei jums tokią kaimynę?
 
Panašią įžangą kiekvienas vis kitaip parašytų. Kas nors – net su gailesčio nata. Nes ryškūs yra negalios ar ligos požymiai. Bet kviesčiau rinktis patį netikėčiausią kampą: ar kartais toji liga negresia ir jums?
BNS pranešimas: „Nicoje, paguldžius senolį į ligoninę, jo bute rasta daugiau kaip šimtas kačių gaišenų“. (Pastaba: senolis turėjo matematikos daktaro laipsnį).
Budapešto leidinys „Kisalfold“: „Buvęs bankininkas J.N., namus pavertė neprižiūrima šunų prieglauda. Gyvūnai niekada nebuvo vedžiojami ir teršė bute“.
 
Šie pavyzdžiai – panašių yra ir Lietuvoje, tik apie juos beveik nežinome – surikiuoti, idant parodytume, jog susirgusieji (čia aš juos taip įvardiju, oficialiai ligoniais nė vienas jų nebuvo pripažintas) – žmonės išsilavinę. Intelektualūs. Į jus panašūs. Kas jiems atsitiko? Nuo ko prasidėjo? Medikai tai vadina psichikos sutrikimu ir sako, kad tai – Diogeno sindromas.
 
Vadovėlinė tiesa yra nuobodi. Diogeno sindromas – psichinis sutrikimas, kuriam būdingas niekinantis požiūris į kasdieną, socialinė izoliacija ir (pranešama tik apibūdinimo gale – H.V.) polinkis kaupti nereikalingus, pasenusius daiktus. Mokslinis terminas – silogomanija – taip pat nedaug paaiškina. Silogomanija – namų šiukšlinimas daiktais. Kitaip tariant, užgriozdinimas.
 
Po šitokio komentaro kviečiu jus apsidairyti po kambarį, kuriame dabar sėdite. Pirmiausia žvilgsnis užkliūva už knygų lentynos. 13 tomų lietuviškos TARYBINĖS enciklopedijos. Išmesti gaila, nes kažkada nemažai kainavo. Ar bus reikalinga? Vargu, nes anūko tikrai nesudomins. Dar draugo lentynoje kaip dekorą mačiau... Lenino raštus. Į spintos stalčius lendam. O ten, jergutėliau! Ir džinsai „kai suplonėsiu“, ir širdžiai brangus jaunystės sijonėlis, ir... Apie netikro porceliano vazeles iš Bulgarijos ir psiaudomarmurinį katiną iš Egipto kalbų nebereikia.
 
Ir ką tik perskaitytąją skiltį kiekvienas savaip aprašytų. Nes kiekvienas esame truputį Diogenas ir truputį Pliuškinas (N.Gogolis: seniena ar klasika?). Dabar, norėdami įrodyti, kad nesame ligoniai, imame ieškoti, kas tą psichikos nukrypimą sukelia. Pasirodo, savybės vos ne kiekvienam mūsų būdingos. Dažniausia, slepiamos.
Kaupimą skatina godumas ir taupumas (pernelyg didelis taupumas). Negalėjimo senais daiktais atsikratyti priežastis jau minėta: sentimentai ir prisiminimai.
 
Kaupti ima žmonės, turėję nepriteklių. (Pažinojau kažkada badavusį, todėl visuomet restorane daug užsisakantį žmogų). Kitos priežastys: sunki vaikystė (trūko tėvų meilės, dovanų), vienatvė (tikima, kad daiktai pakeis draugus), paveldimumas (kaupė tėvai, kaupsiu ir aš), patologija (galvos traumos), ir... senatvinis amžius, demencija.
 
O ką jūs galvojate apie žmogų, kolekcionuojantį tuščias (!) alaus skardines? Atsakymo, žinoma, nelaukiu. Vietoje jo supažindinu jus su nauju terminu: vintageizmas – namo šiukšlinimas... brangiais antikvariniais daiktais. (Jaučiu dvilypę skaitytojo reakciją, oi, kaip jaučiu!). Ir dar turime pseudokolekcionierių, renkančių... viską! (Nekomentuoju). Ir dar yra – jūs tikrai juos pažįstate – senų, suplyšusių rūbų bei pasenusios, nebenaudojamos įrangos kolekcionieriai. Labai jų atsiprašau. Bet turiu konstatuoti, kad nuo to VISKAS IR PRASIDEDA. Prieštaraujate? Patikrinkite save.
 
Ar lengvai išmetate nebereikalingą daiktą, ar dar bandote įtikinti save, kad jis kada nors bus reikalingas? Ar lengvai namuose randate prietaisą, kurio jums seniai nereikėjo (seną telefono kroviklį, laidines ausines)? Ar, kuomet kaimynas prašo kokį daiktelį jam atiduoti, ieškote būdų, kaip jį pasilikti sau?
 
Pastaraisiais laikais dažnai užšokame ant rašinių, kurių autoriai – estetai ir asketai – visuomenę kaltina kaupimu bei tapatina tai su nužmogėjimu. Tiesos tame nedaug, tačiau yra: stiprus prisirišimas prie nuosavybės visuomet sustiprėja visuotinio NESAUGUMO laikais. Kaupikų pagausėja kataklizmų, įtemptų politinių įvykių, visuomenės susvetimėjimo metu. Jautriam individui šiais laikais pasaulis tampa svetimas ir todėl jam norisi kurti savąjį. O savas yra tai, ką turiu: daiktiškas. Taip patenkama į beveik  uždarą ratą.
 
Bėda ta, kad Lietuvoje nėra visuotinai patvirtintų kovos su buitiniais teroristais būdų. Stebimės, kad kai kuriose netolimose šalyse toleruojami deginantys nemylimos (gal net nekenčiamos?) religijos knygas. Bet tolerancijos trukdantiems normaliai higienai tose šalyse nėra. O mūsuose... Na, jūs patys iš tų televizinių reportažų žinote: izoliuoti kačių gaišenas bute laikantįjį sunkiau, nei irkline valtimi Atlantą perplaukti. Seimas turi kitų reikalų. Medicina turi didesnių problemų. Jūs turite džiaugsmą, jei neturite kaimyno ligonio. T.y. kaupiko.
 
Kiek blogiau, jei jaučiate, kad jus gali ištikti negalavimas, kurį medicinos mokslas tiesiai šviesiai įvardija kaip senatvinį marazmą: „tai negalavimas, kurį lydi negrįžtami procesai, veikiantys visą kūną. Jie sukelia neuronų, atsakingų už intelektinę ir elgesio veiklą, susinaikinimą. Pacientas nepastebi pokyčių, neįsimena informacijos, negali kontroliuoti veiksmų...“ Komentaro ir čia nebus.
 
O štai Diogeno pavardę iš šio konteksto turėtume išbraukti. Dar viena citata. Rašo E.Cibulska, lenkų kilmės psichiatrė iš Jungtinės Karalystės: „Diogeną būtina reabilituoti. Jis propagavo laisvę nuo socialinių suvaržymų, atsisakymą nuo prabangos. Savo poreikius buvo sumažinęs iki minimumo. Sindromas pavadintas neteisingu vardu...“
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!