Tas vienetukas skliausteliuose saugo nedidelį įsipareigojimą: retkarčiais parašyti apie Tai, neminint Jo vardo. Nes šiek tiek jau pavargom. Žinoma, girdėti dar teks: niekaip nepamiršim. Bet pabandykim.
Taigi. Kai kam nelaimė ir siaubas. Kam – bankrotas. Ir baimė - net internetą nesaugu praverti. Ir televizoriaus nesinori. Ir išeiti negalima. Nes niekas niekur jūsų nelaukia.
Ir tada apima Nuobodulys: nepalaiminga ir neproduktyvi būsena. Bet ar tikrai?
Pradėsiu nuo šiandienei kartai jau nelabai suprantamos situacijos: ar atsimenate, kai mus (net mokykloje!) statydavo į... kampą? Kad nematytume nieko, o tik girdėtume. Kad nuobodulys apimtų. Gėda nebūdavo, tik pyktis. (Ir iškart paaiškinimas: pyktis – stipriausioji emocinė būsena. O antroji pagal stiprumą – nuobodulys). Ir dabar atžalą kai kas nuoboduliu baudžia: liepia paslėpti telefoną ar neleidžia prie kompiuterio. Dar: net sunkiausiam ligoniui nuobodu yra ligoninėje. (Reanimacijos palatoje gulėję žino, kad būna dar baisiau: lempos nuobodžiai dieną-naktį šviečia, gyvybės palaikymo aparatūra nuobodžiai be perstojo dūzgia). Bet visa tai, kas išvardinta, yra dar ne pats blogiausias, o tik - Situacinis nuobodulys. Blogiausias yra dabartinis: nuobodulys - Egzistencinis. Nes nuo jo taisyklių priklauso ne tik tavo, bet ir tavo šeimos būsimoji egzistencija. Ir šeimos savitryna (argi yra toks žodis?) priklauso taip pat. Žinokite: ta nuobodžioji savitryna egzistuoja. Dar nežinote? Paklausiu jūsų to paties balandžio gale.
Nėra žiauresnio apibūdinimo žmogui (arba filmui, spektakliui) už žodį „nuobodus“. Ir savaitgalis nuobodus buvo. Turėjo toks būti. Bet tie, kurie ežero pakrūmės kompanijoj šašlyką kepė, ir tie, kurie su vaikais į Palangą važiavo – bandė situacinį nuobodulį išvaikyti. Kai kurie jų mokės už tai brangiai: egzistenciniu nuoboduliu. Kai nieko pakeisti nebebus galima.
...Žinau, kad neturite kur skubėti, tad panagrinėkime nuobodulį detaliau. Pagal belgų psichologės Sandi Man tyrinėjimus. Grupei atrinktųjų ponia Sandi davė nuobodžią užduotį: perrašinėti į sąsiuvinį telefonų knygą. Kitai grupei pasiūlė mažiau nuobodų darbelį: tuos pačius telefono numerius su pavardėmis paprašė garsiai, monotoniškai ir nuobodžiai paskaityti. Po to abi grupės gavo dar ir kitas, bet jau kūrybines užduotis. Ir kiek eksperimentą bekartojo, tiek sykių išvada buvo viena - geriau sekėsi tiems, kurie dirbo tyloje. Jei norite aiškiau – didesnėje nuobodybėje.
Sunku patikėti, bet iš daugybės pakartotinių ir panašių tyrimų buvo parašytas mokslinis darbas (1990), kurio išvada tokia: nuobodulys – tai spyris mums į užpakalį, sujudinantis paslėptas galias ir... skatinantis kūrybiškumą. Paaiškinau tai banaliai, ta ponia, belgų psichologe, remdamasis. Tačiau galiu ir moksliškiau: medicininė literatūra nuobodulį jau senokai sieja su sumažėjusiu dopamino (laimės hormono) kiekiu smegenyse. Todėl Kalgario universiteto (Kanada) profesorius P.Toohey teigia štai ką: „Genialios mintys dažniausia galvon ateina, kai ta galva... nuobodžiauja.“
O dabar (prašau dėl to atleisti) šio rašinio autoriaus tyrimas. Surengiau nedidelę smegenų ataką – tai buvo senokai - nuobodžiaujantiems komunikacijos studentams. Pažadėjau papildomus balus už netradicinį bet kokių gyvenimiškų problemų sprendimą. Tarp įsimintinų buvo tokia: liftas. Įlipus į jį antsvorio turinčiam (liftas iškart pasveria ir pamatuoja) turėtų pasigirsti pasiūlymas į trečią ar net ketvirtą aukštą užlipti pėstute. Arba dar paprastesnė, į vieną klausimą sutelpanti idėja: kodėl per Vėlines kapinėse nepastačius kavos automato? Iš tikrųjų, kodėl?
Gal ir ginčysitės, tačiau žinau, kad nemaža mūsų visuomenės dalis šiandien, rytoj ir dar tikrai mažiausia mėnesį (o gal ir du?) skųsis nuoboduliu. Ir tąja šeimyniškąja savitryna – taip pat.
Todėl šio trumpo pranešimo tikslas - su optimistiniu užtaisu: nuobodulys yra gerai, nes jau pats laikas jo rezultatams. Kūrybiškumui. Šiek tiek panuobodžiavote ir pakaks!
Vis dar trūksta Idėjų? Tuomet su anūku išsiaiškinkit, kokio gi dydžio yra lietaus lašas. (O jis jums gal paaiškins, kaip veikia GPS?). Pasidomėkit, kokio dydžio buvo pirmasis kompiuteris. O gal jums įdomu bus, kokia gi yra (vėl atsiprašau!) snarglio cheminė sudėtis? Google rasite net apie tai.
Ir užduotis kitos savaitės namų darbui: kodėl skiepų negalima išgerti? Kodėl tenka juos „suleisti“?
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: