Neseniai – vos prieš tris dešimtis metų – retas lietuvaitis galėjo paaiškinti, kas per daiktas yra zombis. Žodis buvo visiškai neliteratūrizuotas, ir girdėtas gal tik vienam kitam keistuoliškai gyvenančiam. Bet laikas bėgo ir zombiai surado kelią: pirmiausia į žodynus, žinynus, siaubo filmus, o paskui jau ir į jūsų namus.
 
Šiandien „Enciklopedija Lietuvai ir pasauliui“ praneša: „Zombis – tai mitologijų bei fantazijos kūrinių būtybė, prisikėlęs negyvėlis (nemirėlis). Pavadinimas, kilęs iš JAV pietų valstijų, kuriose vergai užsiimdavo vudu burtais. Yra Holivudo zombiai – šimtai filmų; yra Haičio zombiai ir filosofiniai (tie, kurie gyvenime elgiasi kaip paprasti žmonės, tik jų sąmonė nepilna: jie neturi fenomenologinės sąmonės)...“ Sudėtinga? Iš pirmo žvilgsnio – taip. Tačiau neprivalome beveik pramoginiame rašinyje aiškinti, kas yra toji fenomenologinė sąmonė. Su Holivudo produkcija taip pat viskas aišku: vieni tokią mėgsta, kitiems net per Heloviną neįpirši. O štai Haičio fenomeną (kas čia per magija: Haitis, Helovinas, Holivudas?) – trumpai priminsim.

Karibų jūros baseino gyventojai ir šiandien tiki, kad zombiai egzistuoja ir kad juos galima sutikti gatvėse. Ne vienas Haičio gyventojas sako pažįstąs ir žinantis šeimos narius, kurie yra virtę zombiais. O prasidėjo viskas 1937-aisiais, kuomet viena mokslininkė, tyrinėjusi vietinį folklorą, sumanė pakalbėti su gatvėje sutikta keistos išvaizdos moterimi. Bet toji į kalbas nesileido, ir, keistai klupinėdama, nubėgo kapinių link. Tuomet tyrėja (kažkokia ponia N.Hurston) sumanė pasišnekėti su tos pabėgėlės giminėmis. Ir giminės paliudijo: taip, tai jų šeimos narė, mirusi ir palaidota dar 1907-aisiais, bet retkarčiais vis užeinanti į buvusius namus. Tik atėjusi ji nieko nekalba. Nevalgo. Tik pasėdi, dantimis pakalena ir vėl gatvėn iškeliauja.
 
Ar iš tikrųjų būva zombių? Prieš 8 metus Vilniuje išleistas „Tarptautinių žodžių žodynas“ aiškina: zombis tai – iš numirusiųjų prikeltasis, tapęs bevaliu įrankiu to, kuris jį prikėlė. Tai – miręs gyvasis, kurio sielą prarijusios raganos...
 
Čia ir pasibaigė pirmoji rašinio dalis, kuri sąlyginai vadinosi „pasakėlės iš rūsio“. Dabar antroji dalis: technologijos. Kai kurios jų jums bus ne tik gerai pažįstamos; apie jas, be jokios abejonės, esate skaitę ir spaudoje, ir per televiziją girdėję. Ir nebūtinai šioje vietoje turime detaliai pasakoti apie zombių miltelius – stiprų nuodų mišinį iš pūstažuvių nuodų, rupūžių odos gleivių ar paslaptingų širdies plakimą reguliuojančių vaistažolių. Turėtume paprastai įvardinti: tai – narkotizuojančios medžiagos.
 
(Prisiminkite tą japonišką delikatesą – keturdantę pūstažuvę fugu: brangiai kainuoja, o valgantysis rizikuoja. Dėl tos žuvies sudėty esančių narkotinių medžiagų ir „stebuklinio“ jų veikimo, kuris trunka vos minutę ar pusantros. Bet ko gi žmogus nepadarys dėl trumpalaikio malonumo? Ir negaliu nepaminėti smagios Japonijos restoranų taisyklės: jei valgytojas, bekramtydamas fugu numiršta, nebaigtą jo žuvį privalo suvalgyti virėjas! Ir tai taip pat tam tikra orgazmo akimirka!).
 
Zombinimo technologija nr. 2. Žinoma, jūsų jau girdėtas, bet pamirštas 25–asis kadras. Maždaug prieš dešimtmetį Klaipėdoje teko filmuoti 25-uoju kadru nuo alkoholizmo gydantį „daktarą“: jis ligoniui ekrane rodė gražius gamtos vaizdus, ausinėse liejosi švelni muziką, o po 24 įprastinių kino kadrų sekė tas, ant kurio buvo užrašyta „Nebegersiu degtinės. Ji bjauri, neskani. Degtinė – šlikštinė“. (Daktaras buvo iš Armėnijos, tad rašybos klaida jam netrukdė).
 
Zombinimo technologija nr. 3. Jums iki skausmo pažįstama ir žinoma: prekybos centre kvepia imbieru ir cinamonu. O mažyčiai šokoladukai (vos po keliolika centų) – ne vitrinoje, o prie kasos: kad vaikas pats jums į pirkinių krepšelį jį įmestų.
 
Visa tai yra zombinimas. Kažkieno valios primetimas jums. Ir jeigu jums nepatiko tie paprasti gyvenimiškieji pavyzdžiai (gal iš tikrųjų su zombinimu jų nesiejate), pacituosiu ištrauką iš rimto internetinio puslapio. Lrt.lt rašo apie zombius-muses: „Mirtinas grybelis užkrečia ir valdo kambarinių musių protus: grybelio sporos, išlindusios iš užkrėstų mirusių patelių lavonų, skleidžia viliojamą kvapą, kviečiantį musių patinus su tais lavonais poruotis...“  Štai taip, anot lrt.lt, gimsta zombiai.
 
Suprantu, kaip nelengva yra tai skaityti. Bet tokius rašinius spausdinantys ir juos skaityti kviečiantys, ką daro? Ogi jus zombina! Vieni – imbieru ir cinamonu, o kiti –musėmis.
Ir todėl dabar, darsyk prisiminę, kad zombis, anot enciklopedijų, yra ne kas kitas, o prisikėlęs negyvėlis, jau keliaujame į trečiąją rašinio dalį. Į prisiminimus, kurie niekaip (taip anksčiau mums atrodė) su zombinimu nesusiję.
 
Jaunystę praleidau Klaipėdoje – mieste, kuris nuo Gargždų nutolęs 17 kilometrų. Ir pačiuose Gargžduose šimtąkart buvęs. Ir žmones pažinojau – tvirtus žemaičius, sunkiai ateivius įsileidžiančius. Bet atėjo zombis ir kažkokia grybiena užkrėtė juos: dabar visi balsuoja už kankinį, kuris, vaikų prisidirbęs, ekrane ašaras telieja.
O kas kitas, jei ne zombiai atėmė protą tiems, kurie balsavo už A.Valinsko partiją? Už tą, kurios pavadinimo ir jūs jau nebeatmenate?
 
Dar vienas nedegantis ir neskęstantis zombis – taip pat sėdi ekrane ir mojuoja aukštai virš galvos iškeltu taršios plastmasės buteliuku: „Sumokėkite pusantro euro ir niekada nepapulsite į ligoninę“, – sako jis. Jis – ne zombis. Jis – europarlamentaras. Zombiai yra tie, kurie tą jo „strūktūrizuotą“ vandenį pirko!
 
Ir apsidairykite aplink. Nematote? Aš noriu jums pasakyti apie Didįjį Zombį. Tą, kuris iš lėto ryja jūsų šeimą. Gimines ir artimuosius. Jis visus žiaumoja ir verčia klusniu vergu. Tai – televizija: „Teroro aktas Paryžiuje... sprogusios dujos palaidojo 40 žmonių... europarlamentaras padavė į teismą Tapiną...“ Ir t.t. Ar būtinai turime žinoti apie kitų kančias, jei niekuo jiems negalime padėti? Manipuliacijomis mes kasdien programuojami. Nes kažkam reikia, kad atsibustume pikti. Arba kažkam būtina, kad kažkas pirktų degtinę. Ir kas išdrįs neigti, kad minia, užplūdusi parduotuves per vadinamąjį „juodąjį penktadienį“ yra ne zombiai?
 
Prieš tris dešimtis metų garsioji grupė „Antis“ ir Algirdas Kaušpėdas pirmąsyk sudainavo apie zombius: atriedančius ir atidundančius. Atmenate?
Balandžių daug Ukmergėj / Jie nekalti, tačiau apsėsti
Neglostyk jų visiškai / Zombiais gali tu apsikrėsti... 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!