Kas suskaičiuos, kiek kartų kasdien girdime ir skaitome „... mokslininkai nustatė, kad...“? Kad kiaušinis buvo pirma vištos, o vyne esanti medžiaga saugo širdį nuo senėjimo. Kad vyrai turi geną, nuo kurio priklauso jų prisirišimas prie partnerės, o šarkos atpažįsta save veidrodyje.
Tikėti tokiomis žiniomis būtų smagu, paprasta ir patogu. Skyrybų byloje teliktų formalumai, jeigu įrodytum, jog žmoną meti dėl to, kad tau trūksta kažkokio geno. Ir vynas daugeliui yra patraukliausia vaistų rūšis.
Deja... Tos žinios dažnai tokios fantastiškos, kad pasidaro baisu, jog gali likti kvailio vietoje. Nuramina nebent tai, jog tai skelbiama per rimtų televizijų ir radijo stočių žinias, jas spausdina rimti laikraščiai, kartais net pirmuosiuose puslapiuose.
Viena pažįstama, prieš keletą metų per Lietuvos radijo žinias išgirdusi, kad Armėnijos mokslininkai pagamino vaistus nuo AIDS, užsidegė pavydu Armėnijai – tai bent pinigėlių dabar užsidirbs pardavinėdami stebulinguosius vaistus. Nedrąsios mano abejonės žinios patikimumu susilaukė tokios reakcijos, kad... Kaip galima abejoti tuo, ką sako to-o-oks rimtas radijas!
Deja, vėliau apie tai nebeišgirdau nė žodžio. Geroji naujiena mirė kūdikystėje. Kaip, beje, ir daugelis kitų. Po kelių dienų jų nebeprisimena niekas. Išskyrus, ko gera, vieną – tą, kuri apie gydomąsias vyno savybes. Žmonės, skaitantys paskaitas apie radioaktyviųjų medžiagų poveikį, po kiekvienos paskaitos būtinai išgirsta klausimą apie priešradiacinį alkoholio poveikį. Klausia ne tik ugniagesiai, bet ir gydytojai.
Atrodo, kad dvidešimt pirmajame amžiuje grįžtame į laikus, kai iki sąmonės netekimo buvo diskutuojama apie tai, kiek velnių galima sutupdyti ant adatos galo, arba šventai tikima, kad juodų kačių kraujas nuodingas.
Kaip tada, taip ir dabar tokios „teorijos“ aptariamos ne tik užstalėje. Kaip anais, taip ir šiais laikais jos nepakeičiamos, kai reikia pagauti kokią nors raganą. Štai priešais apšaukiami tie, kas remdamiesi moksliniais tyrimais įrodinėja, jog Černobylio avarija mūsų šalį paveikė kur kas mažiau, negu kalbama ūkininkų turguose.
Net ir politika. Kai kas, norėdamas įtikti rinkėjams, žada atlikti mobiliojo ryšio stočių poveikio žmonėms tyrimus (nors daugybė tyrimų visame pasaulyje jau atlikta) ir net išmontuoti tas stotis (be jokių tyrimų). Įrodymų jokių, bet ar reikia jų žmonėms, tikintiems, kad karvės veikia kaip kompasas? Galima įsivaizduoti, kiek panikos priepuolių, baimių ir net įsikalbėtų ligų sukelia toks neatsakingas manipuliavimas.
Iš kitų šalių žiniasklaidos tokios antys į žiniasklaidą neretai patenka tik todėl, kad kažkas ką nors blogai išvertė (dažnai atrodo, kad žiniasklaida visoje Lietuvoje turi tik keliolika padorių vertėjų), kažkas kažką neteisingai suprato, kažkas kažką trumpindamas ir skubėdamas išmetė svarbiausius dalykus.
Tačiau tai, jog kartais išlenda sensacingų pranešimų ir apie Lietuvos mokslininkų „pasiekimus“ rodo, kad vien vertėjus ir perrašinėtojus kaltinti būtų kvaila.
Vienas ežerų tarša šalia jų gyvenančius žmones nepagrįstai pagąsdinęs mūsų mokslininkas visą kaltę suvertė straipsnį apie jo tyrimų rezultatus rašiusiam žurnalistui. Žinodamas nepažabojamą ne vieno žurnalisto norą vietoje „gali būti“ rašyti „yra“, turiu suabejoti ir paties mokslininko padorumu. Būna, kad norėdami savo darbams daugiau dėmesio, tad ir lėšų, mokslininkai ima sekti tokias sakmes, kad...
Iš kur tos tamsybės ir žmonių noras tikėti jomis? Būtų galima diskutuoti apie šiuolaikinės visuomenės polinkį iks failams. Tačiau yra ir gerokai paprastesnių priežasčių. Tai ir žmonių, kurie turi sakyti tiesą, noras tą tiesą paspalvinti ir pagardinti, ir daugelio mūsų mokslininkų nesugebėjimas suprantamai paaiškinti tai, ką daro net jie patys, ir jų paniekinantis požiūris į žmones, neatskiriančius „mili“ nuo „mikro“.
Ir dar. Kažin kada Lietuvoje atsiras padorus periodinis mokslo populiarinimo leidinys? Smulkmena? Tada prisiminkime „Mokslo ir gyvenimo“ triumfo laikus.
Neseniai viena dama (pagyvenusi ir turinti aukštąjį išsilavinimą, tad pasaulį pažįstanti neblogai) įrodinėjo, kad mūsų laikais neišgydomų ligų nebėra. Ar tik ne dėl srautais plūstančios medicininių produktų reklamos, kurioje dažnai visokiais balsais tvirtinama, kad reklamuojamo daikto gebėjimą devyniasdešimtmečius sugrąžinti į jaunystę įrodė kokios nors šalies mokslininkai...
Gendrutis Morkūnas yra fizikinių mokslų daktaras, rašytojas
Komentuoti: