Pagaliau atsirado Medikų sąjūdis. Kadangi mes kantrūs, todėl laukėme labai ilgai, nežiūrint to, kad jau kokių 15 metų Lietuvoje medicinai nuo bendro vidaus produkto, lyginant su kitomis Europos šalimis, tradiciškai skiriamas vos ne mažiausias procentas. Tas magiškas žodis „Sąjūdis“.
Todėl daugelio medikų akyse pagaliau sužibo viltis, kad vis dėlto galima ką nors pakeisti, kad galbūt nereikės daugiau bėgioti per dvi ar tris darbo vietas, siekiant šiaip taip išmaitinti šeimą, išleisti vaikus į mokyklą ir pagaliau nustoti lankytis
humanose, kurios seniai tapo pagrindine inteligentijos apsipirkimo vieta. Po medikų peticija pasirašėme praktiškai visi. Masinės informavimo priemonės viską gražiai ištransliavo visai Lietuvai.
Reikalavimai - protingi, motyvuoti. Jei nebus atsižvelgta į medikų reikalavimus, tada visuotinis streikas. Ką gi, laukėme reakcijos iš Seimo bei iš Vyriausybės. Seimo opozicija, kaip ir reikėjo tikėtis, palaikė, o Vyriausybė pradėjo svaidytis žaibais. Po kelių dienų per televiziją matau peticijos autorių ir sąjūdžio vadą V.Kasiulevičių kartu su premjeru S.Sverneliu. Deklaruojama, kad klausimas išspręstas, konsensusas rastas, o V.Kasiulevičius traukiasi iš sąjūdžio vadovo posto, kadangi yra premjero asmeninis gydytojas.
Susitarta, kad nuo kitų metų gegužės mėn. planuojama medikų algas padidinti net 20 proc., kas beveik nesiskiria nuo Lietuvos gydytojų sąjungos vadovo L.Labanausko pažadų, jog jau anksčiau buvo susitarta su ministerija kitais metais kelti algas 15 proc. Visiems, kurie žiūrėjo televizijos laidą, premjero ir V.Kasiulevičiaus susitikimas paliko tam tikras nuosėdas. Atrodo, viskas ir vėl kaip senais laikais.
Buvo truputį skaudu. Juk mes, visi medikai, pasirašėme už peticiją, kur buvo reikalauta iki metų galo atlyginimus pakelti 30 proc., o kitais metais dar 50 proc. Ir dar iš žurnalistų sužinome, kad, pasibaigus filmavimui, premjeras paprašė V.Kasiulevičiaus pamatuoti jam kraujospūdį. Žurnalistų reakcija buvo vienareikšmiška – premjeras pasityčiojo iš gydytojo, parodė, kur jo vieta. Aišku, kraujospūdį matuoti gerai, bet tam yra tinkamas laikas ir vieta. Juk pasikvietęs draugą, kuris yra santechnikas, į svečius neprašytum jo dar ir kanalizaciją pravalyti.
Dar po kelių dienų gaunu informaciją, kad medikų reikalavimams aptarti Vyriausybėje įvyks premjero, ministro A.Verygos ir lojalaus ministerijai Lietuvos gydytojų sąjungos vadovo L.Labanausko susitikimas. Ir tik po to Sveikatos ministerijoje įvyks posėdis, į kurį bus pakviesti ir Medikų sąjūdžio atstovai. Ką gi, toliau Medikų sąjūdžiui ir jį remiančiai medikų bendruomenei rodoma nepagarba.
Iš kur toks valdžios įsitikinimas, kad ji visuomet gali daryti, ką nori, ir visuomet žino geriau, ko mums visiems reikia ir, jeigu nesijaučiame laimingi po pačių kvailiausių valdžios sprendimų, tai yra mūsų pačių kaltė. Ką gi, viskas kaip ir senais laikais. Ačiū Dievui, atrodo, kad ne.
Jei senos kartos gydytojai, praėję sunkią sovietinių laikų gyvenimo mokyklą, išmoko daugiau tylėti, jaunoji karta, išaugusi laisvoje Lietuvoje, drąsiai reiškia nuomonę, nesitaiksto su negerovėmis ir po velnių gali pasiųsti bet kokią valdžią. Medikų sąjūdžio gimimas yra aiškus to ženklas.
Taigi, kokie gi medikų pradėtos kovos prieš juos netenkinančią sistemą pradiniai rezultatai. Iš premjero lūpų sužinome, kad kitąmet medikų atlyginimams papildomai pridedama 11 mln. eurų prie jau numatytų 120 mln. Pagrįstai kyla klausimas, ar tai bus pakankami vaistai, sergančiai sveikatos apsaugos sistemai reanimuoti.
Manyčiau, kad tai greičiau homeopatinis gydymas. Ir reikalinga labai laki fantazija, kad galima būtų įsivaizduoti, jog tokia apverktina finansinė injekcija galėtų šiek tiek papildyti tuščias medikų kišenes. Juolab kad didinant įkainius už prirašytus pacientus bei suteiktas medicinines paslaugas dalis prasiskolinusių medicininių įstaigų tradiciškai pinigus skirs įrangai, remontams, administracijai, skoloms likviduoti ir t.t.
Koks turėtų būti mechanizmas, kad tie pinigai tikrai tikslingai pasiektų medicinos darbuotojų kišenes, tikrai neaišku. Mes nuolat iš įvairių tribūnų kalbame apie pinigų trūkumą. Savo ruožtu Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija su visokius iššūkius mėgstančiu ministru kitų Europos valstybių fone atrodo apgailėtinai, nes nesugeba net pradėti ES investicinių lėšų, kurių yra ne taip jau mažai – 250 mln. eurų, įsisavinimą.
Bijau, kad, jei judėsime vėžlio tempais, o ministras veiklos prioritetais laikys fotosesijas su Minedu, kroso bėgimus su šou verslo atstovais, gardų statymą koncerto metu geriantiems alų, sufalsifikuotų duomenų apie alkoholio suvartojimą Lietuvoje išeksponavimą pasauliui, parodant Lietuvą kaip beviltiškų alkoholikų šalį, o diskusijas su oponentais baigs siūlymais iššokti iš dvylikto aukšto ir pan., europinius pinigus galime po kelerių metų ir prarasti.
Labai daug kalbame apie korupciją sveikatos apsaugos sistemoje. Mano manymu, tik gerai prisirūkius žolės, galima šventai tikėti, jog siuntimas į vaistines slaptų pirkėjų, o į ligonines slaptų ligonių, padės išspręsti gilumines sveikatos sistemos ydas.
Griežti draudimai sukelia priešingą reakciją. Tai gerai pademonstravo ir „Sauso įstatymo“ priėmimas kai kuriose šalyse. Žinome, kuo tai pasibaigė. Dabar stebiu situaciją, kai ministras, gal ir netyčia, kai kuriais sprendimais bando supriešinti pacientus su medikų bendruomene. Tai - pavojingas ir neperspektyvus kelias. Teko dirbant Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų grupėse susitikti su Vakarų pasaulio šalių ne tik ministrais, bet ir prezidentais. Jų nuomone, svarbiausia yra auklėjamasis darbas ir medikų bendruomenės, ir visos visuomenės. Turi pasikeisti mentalitetas. O tam reikalingas ilgas laiko tarpas.
Aišku, svarbu adekvatus apmokėjimas už medikų darbą, kuris dabar, lyginant su turtingiausiomis pasaulio šalimis, Lietuvoje mažesnis net iki 10 kartų. Galbūt ministerijai jau laikas pradėti užsiimti tuo, kuo ji privalo užsiimti. Manyčiau, ypač svarbu keisti seniai atgyvenusią sveikatos sistemos strateginio planavimo formą, kurioje akis bado įvairūs netikslumai, neaiškūs vertinimo rodikliai ir t.t.
Juk tik tinkamas strateginis planavimas užtikrina optimalų žmogiškųjų bei finansinių resursų panaudojimą, kas šiuo metu Lietuvai yra pirmaeilis uždavinys. Mano pagrindinis patarimas būtų – rodykite tinkamą pagarbą medikų bendruomenei ir visuomet stenkitės pasinaudoti Lietuvos medikų sąjūdžio intelektu, nes čia, ministre, tikrai rasite kur kas daugiau patyrusių ir protingesnių, negu dabartiniai Jūsų patarėjai.
Visi gerai suprantame, jog sveikatos apsaugos sistemai trūksta lėšų, bet dar svarbiau suprasti ir pripažinti, kad tiek medikus, tiek visuomenę šokiruoja korupcinis skiriamų lėšų panaudojimas. Ne 50 eurų kyšis gydytojui (kas tampa jau retenybe ir tai labai gerai) yra pagrindinė medicinos sistemos problema, bet šimtai milijonų, kurie „dingsta“, vykdant viešuosius pirkimus.
Kita sisteminė problema, kai savivaldybės, pasinaudodamos savo steigėjos teise, pradeda aktyviai kištis į gydymo įstaigų veiklą, siekiant jose įdarbinti sau lojalius ar reikalingus žmones. Taip daugelyje įstaigų nemotyvuotai didėja nereikalingų ir visiškai su įstaigos profiliu nesusijusių etatų skaičius, o medikai, kurie realiai atlieka darbą, gauna tik grašius.
Norint pakeisti situaciją, reikalingas tinkamas politinis sprendimas, kurio, manyčiau, be medikų sąjūdžio palaikymo, tikrai nebus. Užteks vien tik kalbėti, kad sveikata yra didžiausias žmogaus, kartu ir visos visuomenės turtas. Laikas pareikalauti iš Seimo, kad sveikatos politika Lietuvoje turi tapti ne žodiniu, o realiu nacionaliniu prioritetu, patvirtintu visų partijų politiniu susitarimu, skiriant to prioriteto realizavimui atitinkamus finansinius resursus. O Lietuvos medikų sąjūdis turėtų akylai sekti, kad tie žodiniai susitarimai neliktų, kaip dažnai pas mus yra, vien tik gražiais projektais ant popieriaus.
Prof. Julius Kalibatas, Lietuvos bendrosios praktikos šeimos gydytojų asociacijos vadovas
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: