Daktarams poliklinikoje taip gintis nevalia. Jie griežtai turi vadovautis įgytomis žiniomis, ministerijos taisyklėmis, sveika nuovoka ir, žinoma, Hipokrato priesaika. Todėl, kai jūs jiems pasiskundžiate, jie būtinai išrašo jums tablečių. Nors jūs kuo puikiausiai galite apseiti ir be jų!

Paklauskit savo močiutės apie slogos gydymą. Išgirsit, kad, jei vaistukus vartosit, snarglys nustos tekėti per savaitę. O jei užsispirsit ir į vaistinę neisit, sloga pradings per septynias dienas.

Dabar jau galiu pranešti, kad šiandien grįžau prie mėgstamos temos ir rašau apie placebo efektą. 
Tikrai nevarginsiu jūsų pašnekesiu apie neuropeptidus ar monoaminų neurotransmiterius. (Bet paskaityti apie juos, kai laiko turėsit, – rekomenduoju). Geri daktarai tuos terminus išverčia į žmogišką kalbą. Ir jie būtinai palinksės savo protingomis galvomis, kai jūs paklausite jų, ar tikrai mintys mūsų kūnuose visada virsta cheminėmis reakcijomis. (Na, dar viena – paskutinė – citata: „Neuropeptidų dėka žmogus tampa sistema, galinčia save harmonizuoti. Be vaistų išgydyti. Ir netgi regeneruoti.“).
O kadangi placebo efektas egzistuoja ne tik medicinoje, pakalbėkim apie gyvenimą.

Kai mažas vaikutis pirmąsyk gyvenime plaktuku užsitvoja per pirštą, ką daro jo mylima mamytė? Ogi sako: „Duok pirštelį, papūsiu, ir nustos skaudėti“. Ir nustoja!

Kai svečiuojatės pas profesorių, ir jis vaišina jus tik vakar iš Kolumbijos atvežta kava (ir prašo gerti atsargiai, nes iš jos „neištrauktas“ kofeinas), po to jūs pusę nakties neužmiegate. Ir nesvarbu, kad tokią pat kavą vakar pirkote „Maksimoje“.
Šokoladas iš Šveicarijos jums pasirodo daug geresnis, nei iš Kinijos. Skanesnis.

Harvardo medicinos mokyklos profesorius Tedas Kaptchukas visą gyvenimą tyrinėjo placebo efektą. O išvadą sudėjo į du sakinius. „Mūsų smegenys yra prognozavimo mašina, - sakė jis. – Ir, jei eidami per mišką, žinote, kad jame yra gyvačių, pirma jūsų pamatyta šaka jums gyvatę ir primins...“

Akinių rėmeliai (draugas sako, kad pirko juos už 200 eurų) jums kelia pavydą.
„Alaus mielės – pati efektyviausia priemonė nuo spuogų!“ – rėkia internetinė reklama. Bet nepadeda. O kai Jūsų kosmetologė patarė tepti jas, sumaišytas su pienu – padėjo. Mokslinių įrodymų – nėra. Bet ir nereikia. Nes jūs patys sau padėjote: placebas.
Mumijo. Vargu, ar rasite gydytoją, kuris jums paaiškins, kas čia per stebuklas. Bet tas, kurio 10 mililitrų kainuoja vaistinėje 4 eurus ir 30 centų – nepadeda. Todėl visi bėga į kitą lietuvišką vaistinę: kur 10 mililitrų kainuoja 60 eurų. O šitas tai jėga! Nors cheminė sudėtis – beveik identiška.

O dabar pastraipa – ne vargetoms. Ponams. Jau yra Lietuvoje kavos „Kopi Luwak“. Čia ta, kurios pupeles praryja į ondatras panašūs gyvūnėliai civetos. O paskui iškakoja. Ta iškakotoji kava, sako, jaunina. Bet dar labiau jaunina ta kava, kuri ne tik iškakota, bet dar – prieš sumalant – ištepta civetų sekretu. (Sekretas gramdomas nuo gyvūnėlio genitalijų). Na, žinoma, tai žada amžinąją jaunystę, žvalumą. O pagyvenusiems ponams dar ir potenciją skatina. Galbūt.

Placebo efektas – oficialiai pripažintas. O štai sūris Casu Marzu (arba Casu Frazigu) – draudžiamas. Ir ne tik Lietuvoj, bet ir tėvynėje – Italijoje. Gaminamas jis paprastai: brandinimo metu mažos musytės (Piopila casei) padeda į jį savo kiaušinėlius. O po pusmečio išsiritusios lervos šliaužioja po sūrį, palikdamos išmatas. Kvapas ir skonis – nepakartojamas. Nors ir draudžiama, placebas sako, kad čia – išbandymas jauniesiems. Mat, vaišinama per vestuves.

Gydomųjų savybių (placebo efekto) dar turi ir kiniški kregždžių lizdai, vietnamietiškas gyvačių vynas ir t.t. Harvardo medicinos mokyklos profesorius Tedas Kaptchukas visą gyvenimą tyrinėjo placebo efektą. O išvadą sudėjo į du sakinius. „Mūsų smegenys yra prognozavimo mašina, - sakė jis. – Ir, jei eidami per mišką, žinote, kad jame yra gyvačių, pirma jūsų pamatyta šaka jums gyvatę ir primins...“

Ar ne taip yra ir su tabletėmis? Jei užgerdami jas vandeniu, jau žinome, kad jausimės geriau, geriau ir pasijaučiame.  
JAV medicinos statistikai skelbia, kad daugiau nei 40 procentų pacientų reikalauja gydymo, kuris aiškiai nereikalingas (kaip ir pas mus: vaistas padėjo kaimynui, skaitė apie jo stebuklinį poveikį spaudoje). Kaip gi tokiu atveju elgiasi užjūrio daktarai? Ogi didžioji jų pusė „ligoniams“ skiria placebą.

Lietuviškoje spaudoje taip pat (tiesa, vis rečiau) gydytojai paatvirauja. Visiškai atvirauti rašiniuose bijo: nes bijo ministerijos. Bet...

Visi žino, kad tyrimas dideliu ir brangiu(!) aparatu ypač, jei jo laukei tris mėnesius, – ligoniui atrodo efektyvesnis. Fiziologinio tirpalo injekcija atrodo veiksmingesnė už tabletę. Jei „placebinį“ kremą ant odos tepa slaugytoja, jis – mažiau veiksmingas, nei tepamas daktaro. Raudonos kapsulės – taip atrodo ligoniui – visada veiksmingesnės už mėlynas. Tabletė su joje įspaustu vaisto pavadinimu veikia stipriau, nei be užrašo.

Na, o Vienai Poniai iš Seimo pasirodė, kad gydytojas-rezidentas yra daug blogiau, nei gydytojas-skyriaus vedėjas. Ar tikrai? Tuomet kodėl neišsikvietė Profesoriaus?
Dabar apie placebo efektą, kuris taikomas (turėtų būti taikomas) kasdien. Ir kiekvienoje poliklinikoje, kiekvienoje Lietuvos ligoninėje.
Niekas negydo stipriau, nei gydytojo žodis. Jo kalbos tonas. Jo žodynas. Jo ir paciento bendros efektyviausių vaistų paieškos. Nepagerės ligoniui šeimos gydytojo kabinete (arba vaistinėje), jei tame kabinete ar toje vaistinėje blogai veikia (arba iš viso neveikia) e.sveikatos sistema.

Darsyk pakartosiu tą patį: suvokimas – protas ir sąmonė – veikia mūsų kūno biochemiją.  
Ir dar apie vieną tyrimą. Kai skausmą patiriantiems pacientams vaistus suleisdavo jiems matant, skausmas atlėgdavo iškart. Jei tai atlikdavo ligoniui nežinant (kitų procedūrų metu) rezultatas menko.
Įmantrus šio rašinio pavadinimas – taip pat vardan placebo. Prašau nepykti.