Turėtume aiškintis, kas gi yra tas Absoliutus Kvailys. O po to – kas gi ta Tikroji Laimė? Ir įsisuktume į bergždžių diskusijų ratą. Bet atmenate? Dar aną ketvirtadienį rašiau, kad viską, ko tik širdis užsigeidžia, galime įrodyti pavyzdžiais.
Vienas lietuviškas tinklalapis aprašo eksperimentą: žiurkei į malonumų centrą smegenyse buvo implantuotas mikroelektrodas, o žvėrelis išmokytas spausti mygtuką ir elektrodą suaktyvinti. Žiurkytei patiko: jai neberūpėjo nei maistas, nei partneris. Tik mygtuką vis spaudė. O paskui – iš didelės laimės – ėmė ir nusibaigė. Nemanau, kad tokios laimės norėtumėte: na, nebent esate paskutinis kvailys.
 
O kas tas Kvailys? Atsakymo ieškojo Aristotelis, Sokratas, Plutonas. Klausimėlį nagrinėjo R.Dekartas bei dešimtys kitų filosofų, psichologų ar sociologų. Iš gausybės rago jums parinksiu tik vieną – lietuvišką aiškinimą. Kiek vėliau. Nes dabar laikas protingoms citatoms apie kvailius. (Gal jomis ką nors pavyks įrodyti?).
 
Kinai sako: „Kas užduoda klausimą, tas būna kvailiu penkias minutes. Kas neužduoda klausimo, tas lieka kvailiu amžinai“. Toks vienam kitam girdėtas A.Šopenhaueris tvirtina: „Kiekvienas kvailys susiras dar didesnį kvailį, kuris juo žavėsis“. Ir žiauriai gaila, kad kažkur užmečiau vardą autoriaus apie šiandienos žurnalistus pasisakiusio: „Jei jie nori gauti protingą atsakymą, ir paklausti turėtų protingai. Bet dažniausiai jiems tai nepavyksta...“  
 
Tas, kuris apie kvailius rašyti ryžosi, turėtų žinoti, kad kvailys yra tas, kuris su sveiku protu susipyko. O kas tas Sveikas Protas? Kadangi tokie klausimai tik skaitytojų kantrybę sekina, apsiribosiu dviem išvadomis. Pirmoji yra patirties padiktuota: jei sunkvežimis važiuoja tiesiai į jus, sveikas protas liepia į šalį pasitraukti. Antrąją išvadą, (kuri vėl galvą sujaukia) padarė dar vienas žinomas pilietis – toks Albertas Einšteinas. Jis pasakė: „Sveikas protas tėra prietaras, tūnantis jūsų galvose tol, kol sulaukiate aštuoniolikos...“ Kiekvienas tą mintį supras savaip. O mes negaištame: grįžtame  prie klausimo, ar egzistuoja laimės ir protingumo sąsajos?  
 
„Jos yra!“ – tvirtina bene vienintelis į laimės peripetijas Lietuvoje besigilinantis psichologas, mokslų daktaras ir profesorius Gediminas Navaitis. Jis pateikia ne vieną tokią sąsają. Tačiau be autoriaus leidimo jų necituosiu. Patarimas paprastas: paskaityti G.Navaičio esė „Laimingesnė visuomenė – idėja Lietuvai“. Tiesa, apie kvailius ir mūsų nuolat daromas kvailystes profesorius rašo santūriai: laikosi etikos ir moralės standartų. Arba tiesiog nenori visų mūsų peikti ir kvailiais vadinti.
 
O kaip iš tikrųjų? Negi dar būva laimingų (ir tuo pat metu – protingų) šiais visuotinio nesutarimo, netoliese vykstančio karo, pandemijų bei infliacijų laikais? Gal tai jūs, mielas skaitytojau, šiandien esate tas besišypsantis ir laimingas? Jei atsakėte „taip“, tuomet antrąjį klausimą išgirsite jau iš daktarų: jie nesimaivydami jūsų paklaus, ar pilietis, vertinantis tik subjektyvią ir momentinę savo gerovę, turi teisę vadintis blaiviai mąstančiu ir sveiku.
 
Darsyk priminsiu Gerąją Mintį: pavyzdžiais gali įrodyti viską, ko širdis geidžia. Ir jokie rašiniai – nei filosofiniai apmąstymai, nei pliurpalizmai (kažkas ir šį rašinį taip pavadins) – negali paneigti: laimingų žmonių Lietuvoje yra. Turbūt.
 
Asmeninės laimės (ir trupinėlio laisvės) ieškodamos dvi iškilios Lietuvos ponios – Premjerė ir Seimo pirmininkė – pasiprašė mažiau apsaugos. Diskutavo šia tema visi dar išlikę laikraščiai ir visos, įskaitant leisgyves, televizijos. Buvo puiki proga prisiminti net prieš daug metų nužudytąjį Švedijos ministrą pirmininką Ulofą Palmę. O kvailio vietoje liko kas? Ogi tie laikraščiai ir tos televizijos. Nes visi jų „prisiminimai“ tebuvo tik pliurpalai: sveiko redakcijų proto ar kokių nors ypatingų žinių neparodė. Pilka žurnalistika tik dar papilkėjo ir net vakariniam pasiskaitymui netiko. Ogi sveikas protas, išradingumas, humoras ir žurnalistinė elegancija buvo gavusi puikiąją progą pasidžiaugti, kokie mes protingi. Ir kiek daug dar pasauly kvailių. Bet niekas nepacitavo Pietų Korėjoje vis dar veikiančio įstatymo, pagal kurį kyšį gavęs kelių policininkas gali jį sau pasilikti, jei apie tai praneš valdžiai. O Minesotoje papulsite į kalėjimą, jei jus užklups be apatinių rūbų miegantį.  
 
Kvailystės? Ne visuomet. Nes, pavyzdžiui, Škotijoje puikusis įstatymas įpareigoja į tualetą įleisti net pas jus prisibeldusį nepažįstamąjį. Gerai tai ar blogai? Viskas priklauso nuo to, kurioje durų pusėje stovite.
Pirmadienis. Populiari radijo stotis prie mikrofono sukvietė rimtus LT žurnalistus. Ir jie visą valandą nagrinėjo, kokiomis ligomis serga pasaulio prakeiktas ir nemylimas šalies-agresorės vadovas. Suprantu, kad penkias minutes tai yra įdomu. Nes tikimės ir savo vilčių išsipildymo. Bet faktų nėra. „Gulbių ežero“ rusiškame eteryje taip pat vis dar nerodo. Ir atsakymo, apie ką toji radijo laida, nėra taip pat. Tik tuščias, ničnieko nežinant plepėjimas. Arba negudri kvailystė. O ar gali būti gudrių kvailysčių?
 
Gali. Ties Santaros klinikomis išsirikiavusi eilė geltonų taksi automobilių. Į klausimą, už kiek nuvežtų į miesto centrą (11 km), vyrukas guviai atsako: „35 eurai“. Ne visi išdrįsta jam pirštu į smilkinį parodyti. Bet vienas išdrįso. Ir, ką jūs manote? Kaina iškart 10-čia eurų sumažėjo. Bet laimėtoju vis vien tapo gudrus... durnius.
Kur link lenkiu? Į keistą pusę. Pasvarstykite: jei šiandien ant vienos tradicinių svarstyklių lėkštės padėsim protą, o ant kitos lėkštės – beprotybę, tikrai pamatysite: nusvers kvailybių lėkštė. Nes ji – spalvingesnė ir įdomesnė. Nes joje tarp šiukšlių netyčiom gali rasti ir auksinį pinigėlį. Kvailystėse net poilsio ieškom. Todėl, dar sykį apie tuos laikraščius ir žinias.
 
Pastudijuokite šiuolaikinę psichologiją. Daugybė šios srities specialistų dėl visuomenės nuosmukio kaltina ne karus, marus ir ne pandemijas. Jie sako, kad kvailiais mus verčia per didelis informacijos srautas. Ir internetas. Ir „diskusinės“ TV laidos, kuriose absoliučiai neautoritetingos personos bando mums įrodyti, kad yra autoritetingos.
Žinau, kad ne vienas šio rašinio skaitytojas kartais ir su televizoriumi pasibara. Gal jam net pagrūmoja. Tačiau nedarykite taip. Nes pagrindinė protingo žmogaus gyvenimo taisyklė yra tokia: niekuomet nesiginčykite su kvailiu. Nes žmonės gali ir neįžvelgti, kuris iš dviejų besiginčijančiųjų yra protingas.    
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!