Ką balsuodami už Žemės gelmių įstatymo pataisas pasirinks mano kolegos – Seimo nariai: neįkainuojamą visų mūsų turtą – geriamąjį vandenį ar juos deginančią sąžinę – skalūnų dujas?
Mūsų vanduo buvo geras, bet dabar jis užterštas. Vanduo dvokia, jo negeria net gyvuliai.
Anksčiau mes galėjome gerti vandenį iš savo šulinių, bet dabar geriame jį tik iš butelių, kuriuos perkame iš vandens banko.
Tokius ir panašius Pensilvanijos valstijos (JAV), kur išvystyta skalūnų dujų gavyba, gyventojų skundus Lietuva neseniai galėjo išgirsti kone per visas televizijas, kai buvo rodomas Didžiosios Britanijos režisieriaus Jeft Wilkinson dokumentinis filmas „Skalūnų dujos – naujoji energetikos karštligė“. Ir aikčioti, matydama, kaip užsiliepsnoja iš skalūnų telkinio atitekėjęs vanduo.
Nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija neskuba tapti skalūnų dujų revoliucijos vėliavneše. Tuo tarpu Lietuva jos griebėsi viena pirmųjų pasaulyje.
Jau iš pat pradžių tapo akivaizdu, kad nuo to jos nesulaikys nei Žalieji, nei protestuojantys vietos gyventojai, nei saujelė Seimo narių, kuriems už siaurus lobistų interesus svarbiau Lietuvos žemė, jos natūralios gelmės ir vis dar gyva esanti jos gamta.
Buvau ir tebesu prieš skalūnų dujoms išgauti naudojamas agresyvias technologijas, hidraulinį uolienų ardymą – niekas nežino, ar vėliau jis nesukels žemės seisminių procesų – geologija šioje srityje juk tebėra kūdikystėje.
Tai tik viena neištirta šios technologijos pusė
Ne mažiau pavojų kelia cheminio kokteilio pumpavimas į gręžinius, požemines toksinių medžiagų saugyklas.
Dujų gavyba suinteresuoti asmenys skalūnų paieškoms naudojamų medžiagų, žinoma, nevadina cheminiu kokteiliu. Nevadina jų net atliekomis, kurias iki šiol draudėme laidoti žemėje. O kas yra tyrimui naudojamos ir žemės gelmėse paliktos medžiagos? Mineralai, vitaminai?
Skalūnines dujas išgaunančios kompanijos niekam neišduoda paslapties, kokios cheminės medžiagos naudojamos skalūnų paieškai ir jų gavybai.
Įdomiausia, kad dėlto nekyla niekam nerimo – nei Aplinkos, nei Sveikatos apsaugos ministerijoms.
Bet Lietuvos žmonės turi žinoti, jog ieškant abejotino turto po mūsų žeme, jos sluoksniuose atsiradę plyšiai gali atverti požeminius kelius, kuriais šie „vitaminai“ gali nukeliauti į geriamojo vandens klodus.
Todėl dėl skalūnų paieškos turėtų susirūpinti ne tik Aplinkos ministerija, bet ir Lietuvos medikai.
Juk JAV gydytojai jau susidūrė su neaiškios kilmės ligomis, kuriomis serga skalūnų dujų regionų žmonės.
Šioje šalyje jau įsitikinta, kad nuodai iš skalūnų dujų gavybos gręžinių kartais patenka į geriamąjį vandenį ir sukelia negalavimus, kurių gydytojai negali efektyviai gydyti, negaudami žinių, kuo tiksliai žmonės buvo apnuodyti.
Pasaulio mokslininkai neneigia, kad skalūninių dujų gavybos procese į geriamąjį vandenį gali patekti pavojingų medžiagų. Ir nebūtinai dėl hidraulinio ardymo – dėl paprasčiausio aplaidumo – gedimai, avarijos juk vyksta ne tik ant žemės.
Nepaisant to, kad viena skalūnų dujų gavybos verslo JAV kompanija atsisakė planų rasti jų ir Lietuvoje, mūsų Vyriausybė vėl rengiasi jų žvalgymo ir naudojimo konkursui. Neva skalūnai, iš jų išgaunamos dujos – energetinė nepriklausomybė, nors jau turime suskystintų dujų terminalą.
Neva jie, skalūnai, – turtas po mūsų kojomis, iš kurio mokesčių pavidalu pabirs auksas, nors jau esame patyrę, kaip šildė jis mus, kai iš mūsų žemės buvo siurbiama nafta.
Galiausia metamas paskutinis, šiandien, šiukštu, - neginčijamas koziris: Europos Sąjunga (ES) visas šalis nares ragina energetiniais ištekliais apsirūpinti pačioms, nors toje ES dar nėra jokios oficialiai įteisintos skalūnų angliavandenilių gavybos tvarkos.
Na, gerai: jeigu neišvengiamos žvalgytuvės po žeme ir abejotino turto gavyba, tai aplinkos - oro, požeminio ir paviršinio vandens, žemės gelmių monitoringą, tai yra, stebėseną lai vykdo Vyriausybės įgaliota institucija. Lai prisiima ji atsakomybę už šią Konstitucijoje įtvirtintą Lietuvos respublikos, taigi mūsų visų išimtinę nuosavybę. Neįkainojamą, kurią turi toli gražu ne visos pasaulio šalys.
Deja, tokios nuostatos šiandien Vyriausybės Seimui pateiktame Žemės gelmių įstatymo projekte nebeliko. Nuostata, kad stebėti aplinkos būklę ir vykdyti kompleksinį (hidrogeologinį, seisminį, geocheminį, oro ir kitų rūšių) monitoringą privalo valstybės įgaliotos institucijos ir tai jos turės atlikti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, iš naujojo įstatymo projekto siūloma išbraukti.
Vadinasi, stebėti, kaip žvalgant ar išgaunant skalūnų dujas kinta mūsų žemė – visa, kas ant jos ir po ja, galės privati įmonė, kurią samdys tuo užsiimančios bendrovės. O gal tai darys jos pačios?
Kokio tuomet objektyvumo galima tikėtis?
Naujasis Lietuvos Žemės gelmių įstatymo projektas, kurio pataisos nustatys skalūnų dujų žvalgybos bei gavybos ir konkurso sąlygas, gavo Seimo Teisės departamento ir Vyriausybės pritarimą. Tad, tikėtina, jog šiandien jo pateikimui bus pritarta.
Ką pasirinks kolegos, Seimo nariai: deginančią sąžinę ar abejotinos vertės turtą – saujelę skalūnų?
Aurelija Stancikienė yra Seimo narė
.jpg)
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: