Pradėsiu šiandien nuo medumalakufobijos. Bet šį rašinį skaitančios ponios telieka ramios: toji baimė (o taip pat ir liga) joms negresia. Tik vyrams. Beje, panašių negalavimų - kurie tik vyrus, o ne moteris ištinka - yra ir daugiau. Na, pavyzdžiui, kaliginefobija. Ganėtinai skausminga ir su tam tikrais smagumų praradimais susijusi liga. Ir apgailestauju, jei ji būtent jus palietė.
O dabar netikėtai pranešiu, kad abi iš pažiūros rimtos, ir čia pavardintos ligos yra visiškas niekis. Nes jos – pačioje fobijų sąrašo (jame – per 400 liguistų nemalonumų) pabaigoje. Todėl juos paaiškinsiu rašinio gale. O dabar – apie rimtus reikalus. Tuos, kurie jau šimtuose straipsnių aprašyti. Kai kas, siekdamas nuo tų reikalų pabėgti, yra net pinigus mokėjęs. Kai kas – ne vienus, o net dvejus specialaus mokymo kursus baigęs. Ir – nuo bėdos neišsivadavo. Bet, kuomet su tuo nelaimėliu imi kalbėti ne medicinine, o žmoniška kalba, jis – ranka numojęs – pareiškia, kad įveikti bėdą – beviltiška. Nes, girdi, paties Dievo neduota tos glosofobijos atsikratyti.
Tad ar gali padėti rašinys, jei šia tema, kaip anksčiau pažymėta, jau šimtus kartų kalbėta, mokytasi ir – veltui? Bandykim.
Kuomet skaitai psichiatrų klasifikacijas, šie prieš glosofobiją kažkodėl ima kalbėti apie... laliofobiją. Bet mes nemaišykim: laliofobija yra bėda, kuomet prasižioti ir kalbėti bijo žmonės, turintys įvairiausių kalbos, kalbos padargų ar tarties defektų. Bet šiandien mums tai nerūpi. Nors simptomai – visiškai identiški: prakaitas muša, širdis į kulnis krenta ir deguonies ore stinga. Nors kalbos padargai – tvarkoj. Nors tarties defektų – visiškai nėra. Mes čia – apie tikrąją glosofobiją: apie viešo kalbėjimo ir auditorijos baimę. Neoficialioji statistika teigia, kad scenos ir viešojo kalbėjimo baimės neturi tik du iš dešimties lietuvių. Bet rašinio autorius ir tuo netiki: apžvelgęs artimiausią aplinką ir minusavęs iš jos profesijos brolius, sakyčiau, kad glosofobija savo žabtais yra palietusi daugiau nei 90 procentų tautiečių. Jei įsižeidėte, atsiprašau. Ir siūlau save patikrinti jau pačiu artimiausiu metų – vasario 20-ąją prasidėsiančioje Knygų mugėje. Ten vienu metu veiks daugiau nei dešimt scenų. Iš kai kurių – transliuos televizija. Užlipkite visai nesiruošę (arba labai pasiruošę) bent ant kelių jų. Ir rėžkite ugningą kalbą. Apie rašytoją. Apie pačią mugę. Apie tai, ką jūsų gyvenime reiškia knyga. Publika ten susirinks kultūringa. Nešvilpianti. Bet greitai nusisukanti ir išeinanti. Surizikuosite?
Bet grįžkime prie glosofobijos ir jos ištakų. Tai ir fiziologinė, ir psichologinė baimė. Žinoma dar nuo senosios Graikijos laikų. Sako, net pats Demostenas buvo su tąja baime susidūręs. (Kiek vėliau atskleisiu vieną jo receptą). Bet galimi ir šiuolaikiniai pavyzdžiai: Varenas Baffetas, sako, tik tuomet, kai glosofobijos atsikratė, ėmė uždirbinėti pinigus. Dabar turi apie 70 milijardų (!) dolerių. Ir teigia, kad gera viešoji kalba yra galingesnė už bet kurį rašytinį tekstą. Reikia dar pavyzdžių? Štai – prastasis: V.Putinas dažnai sakinį taip rezga, kad, atrodo, niekuomet gramatikos nesimokė. Idealieji pavyzdžiai – Barakas Obama ir popiežius Pranciškus. Jų kalba – žmogiškai paprasta, be vingrybių ir (nuleidžiu akis dėl šio rašinio) – be visokių tarptautinių žodelyčių.
Nūnai viešas kalbėjimas siejamas su politika ir verslo pasauliu. Skirmantas Malinauskas – premjero patarėjas, kadaise rašęs puikius straipsnius, šiandien tapo kalbėtoju. Pasirinkusieji jį, manau, gerokai prašovė. Nes rašė – gerai, o dabar tarška it nudėvėta senovinė rašomoji mašinėlė. Ir dar daug kitų garsių šnekėtojų galėčiau paminėti. Bet laikas pirmai įsidėmėtinai frazei. Ji nėra mano, tiesiog kažkur išskaičiau: poetu reikia gimti, o oratoriumi – galima ir tapti. Ir dabar iškart tas vienintelis žadėtasis Demosteno patarimas: kokio ilgumo bebūtų jūsų kalba – dešimties minučių ar valandos – visą ją reikia suskirstyti dalimis-skyriais. Demostenas mokiniams aiškino, kad temų ir potėmių neturėtų būti daugiau nei septynios. Bet gyveno jis lėtais laikais: šiandien savo kalbą – bet kurią – turite padalinti ne daugiau kaip į keturias dalis!
Turėčiau dar receptų pažerti. Keli dar bus. Tačiau dabar žodis pastebėjusiems, kad visiškai nebemoka kalbėti (ir rašyti!) pati jauniausioji mūsų karta. Ir – priešingai nei tikėjotės - visiškai nekaltinsiu nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų. Kaltinsiu švietimo sistemą, palengvinusią sau (?) darbą ir vietoje samprotavimų daugelyje egzaminų įdiegusią testų sistemą. Suskaičiuoji pliusus ir... Tikrinti tikrai lengviau.
O kaip nebijoti atsukti veidą auditorijai? Kada patylėti? Kaip rankas laikyti? Nerašysiu apie tai: vien lietuviškai šia tema išleista vienuolika knygų.
Kiti trumpi priminimai (jų autorius vėlgi ne aš) būtų tokie: turite papasakoti istoriją. (Ir turguje ridikėlius geriau perka iš močiutės, kuri pati panaši į istoriją. Ir kuri pirmoji jus palabina). O gal girdėjote apie „aboutuolius“? Taip jaunimas vadina daug kalbančius ir nieko nepasakančius aukštųjų mokyklų (vėl švietimas!) dėstytojus. Jie kalba „abaut“, t.y. apie. Ir nieko konkretaus. O aš iš lektoriaus norėčiau išgirsti, kas gi jam vakar, į paskaitą važiuojant, atsitiko. Ir – kad su tos paskaitos tema tai būtų susieta. Bet ne: jie įsivaizduoja valdantys auditoriją. Pamiršdami, kad auditoriją ne valdyti reikia: reikia jai tarnauti. Sudominti.
Na, o dabar pažiūrėkime, ar nenumuš jūsų jau gimstančio pasiryžimo įveikti save chronometras? Kiekvienam susitikimui su auditorija reikia pasirengimo. O skaičius, kurį dabar pasakysiu, yra tikslus. Vienos minutės viešam pasisakymui reikia ruoštis 90 minučių. Na, jei jūs esate genijus, tuomet tebūnie 60. Kai tiek laiko praleisi ties popieriais, nebaisūs taps bet kokie „provokaciniai“ auditorijos klausimai.
O toliau – artistiškumas. Gera nuotaika. Ir... truputis baimės. Dabar seks du pamokymai, kurių nekomentuosiu. Bet, manau, kad turite juos girdėti.
Pirmas. Tik du kartus gyvenime mes būname tikrai vieniši. Mirties akivaizdoje ir sekundę prieš viešą pasisakymą. (Ištrauka iš JAV mokomojo filmo).
Antras. Drąsa yra ne baimės neturėjimas: drąsa yra tos baimės įveikimas. (Tai Nelsono Mandelos žodžiai) .
O dabar, kaip sutarta, paaiškinsiu jums baimes, kurios kartais ištinka vyrus, bet niekada joms (toms baimėms) nerūpi moterys.
Medumalakufobija – tai baimė prarasti erekciją.
Kaliginefobija yra ypač gražių ir puikiai atrodančių moterų baimė.
Papasakokite apie tai, išėję į sceną. Auditorijai turėtų patikti.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: