Tik šiandien suprantu, kad visai kitaip tuomet laiką matavo mus skraidinęs to blogojo ir todėl nenorimo prisiminti karo lakūnas: jam laikas žaibu lėkė. Kodėl? Paaiškinsiu tą situaciją amžiumi, patirtim ir profesijų skirtumais.
Taigi. Ar baisu buvo jaunam žurnalistui nežinioje ir tamsoje keturių kilometrų aukštyje sėdėti? Na, gal šiek tiek. Bet keisčiausia, kad tie kažkur apačioje tykoję „stingeriai“ erzino mažiau nei ypatingos formos parašiutas: ne ant nugaros - ant jo reikėjo sėdėti. Jis žiauriai spaudė užpakalį. O net sekundei atsistoti buvo nevalia.
 
Dabar apie tą vos vos vyresnį karo lakūną. Jam tuo metu laikas it bomba tiksėjo. Nestabdomai. Nes sulig kiekvienu apsuktu ratu lėktuvo bakuose mažėjo kuro. Ir jis žinojo, kas nutiks, jei ten, apačioje, nenustos šaudyti. Bet viskas baigėsi gerai.
Ir visai ne apie karą mes čia, o apie kartais keistai greitį keičiantį laiką.
Gal net dabar tarp skaitytojų rasis tuomet toje nesibaigiančio karo šalyje sutiktieji lietuviai. Jei taip, jie neleis sumeluoti, kad dalis jų Lietuvos televizijai interviu tuomet duoti kategoriškai atsisakė. Ir visai ne dėl to, kad karas buvo kažkoks neteisingas. Ne: dėl to, kad laiškuose artimiesiems jie jau buvo pranešę, jog tarnauja Kirgizijoje, Tadžikijoje ar Uzbekistane. Kad tiems, namuose likusiems, laikas bėgtų kitaip.
 
Jūs puikiai suprantate, kaip. Kaip keista bebūtų, klausimas nuo tada nepasikeitė: ar greitai tas laikas bėga? Atsakymai priklauso nuo amžiaus, veiklos, išsilavinimo ir net nuo šeiminės padėties. Ir jūs tikrai pažįstate ne vieną jaunuolių jaunuolį, turintį gausybę laiko. O, jei pats esate jaunas, niekaip negalite atsistebėti, kad nuolat laiko trūkumu skundžiasi senokai pensijoje esanti močiutė.
 
Dabar galėčiau pažerti gausybę citatų ir garsių pavardžių: apie laiką ir jo tėkmę beveik visi Didieji yra pasisakę. Bet gal užteks kelių skaičių ir vos vienos citatos?  
Pasistenkite įsigilinti. Ketverių metų vaikui vieneri metai yra net 25 proc. jo gyvenimo ir patirties. Penkiasdešimtmečiui - vieneri metai yra tik 2 proc. gyvenimo. (Patirties procento čia turėtumėte ieškoti individualiai). O dabar toji vienintelė citata. Albertas Einšteinas: „Kol manęs niekas neklausia, aš žinau, kas yra laikas. Bet, jeigu paklaustų, tikrai nežinočiau, ką atsakyti...“
 
Jau daug metų vaikiškų knygų lentynose neberandu pasakojimo apie poną (gal karalių?), kuris dieną ilgino. Nuo ryto iki vakaro jis suko ratą, ir tas nuobodus darbas laiką ištempė iki begalybės. O gal toji pasaka iš knygynų prapuolė visiškai neatsitiktinai? Gal net čia kokia sąmokslo teorija slepiasi? Tiesa, yra ir kita versija. Jei dirbame nepatinkantį darbą, jau išmokome būti „laiko meistrai“: „ištempiame“ laiką parūkymu, kavos pertraukėlėmis, feisbuku. Kitaip tariant, deginame jį. Bet nuo tokio degimo – nei liepsnos, nei šilumos. O jei ir šiai minčiai prieštaraujate, jei darbe leidžiamos beprasmybės nejaučiate, laiko psichologai (yra pasauly ir tokia profesija) pataria jums, kaip tą beprasmybę galėtumėte pajusti.
 
Stabtelkite autobuso stotelėje. Bet važiuoti nesiruoškite. Tik įsižiūrėkite į aplink zujančius. Įsivaizduokite, kas ir kodėl juos verčia judėti. Ir negalvokite apie tai, ką jūs veiksite vakare ar rytoj. Ir apie pinigus užmirškit. Jūs žinote: kartais, jei nori pamatyti tikrąją indo formą, reikia tą indą kažkuo užpildyti. Šįkart veikite priešingai: ištuštinkit ir ištrinkit. O po to (sunkiausia užduoties dalis!) – įsivaizduokite esąs laimingas. Nepriklausomai nuo pinigų ar karjeros. O jei dar šąla ir sninga, jums tikrai pasisekė: nes jau pajutote laiką. Gal net pristabdėte jį.
 
Nė vienu paskutinėje pastraipoje parašytu žodžiu nepatikėjusiems: atsakymą teks patiems pagal nuorodas rasti. Paskaitykite apie tai, kaip į anabiozę panyra medvarlės; kaip meškų žiemos miegas lėtina metabolizmą. Ir apie krioniką. Ir apie tai, kad jau dabar kuriami planai keliautojams į tolimąjį kosmosą: atšaldymas – užmigdymas –skrydis – atšildymas – pabudimas. Jei ir šis variantas jums vis dar nerealus atrodo, tuomet medicininis faktas: jei vos 5 proc. pavyktų sumažinti jūsų organizmo temperatūrą, cheminiai procesai organizme sulėtėtų 50 proc.
 
Bet didžioji mūsų dalis nebemoka tos temperatūros (žodį vartoju perkeltine prasme) sumažinti: nebegalim išbūti be triukšmo, televizoriaus, beprasmio veikimo ir įspūdžių kaupimo. „Esame pervargę, kad mąstytume, pernelyg įsitempę, kad susikauptume, ir jaučiamės kalti, kad nerandame laiko artimiausiems žmonėms“ – taip knygoje „Menas stabdyti laiką“ rašo niujorkietis Pedramas Shoja. Identišku pavadinimu bestselerį išleido ir Jungtinėje Karalystėje gyvenantis Metas Heigas. Bet abiem atvejais tai - žurnalistika arba beletristika.
 
Mokslininkai tokių knygų neskaito. Harvarde jie jau bemaž dešimtį metų tiria pelių DNR. Pirmieji rezultatai: kai kurių tiriamųjų dvimečių graužikų audiniai ir organai tapo tokie kaip šešių mėnesių pelių. Genetikos profesorius Davidas Sinclairas sako: „Tai tas pats, kaip šešiasdešimtmetį sugrąžinti į jo dvidešimtąjį gimtadienį...“
O štai Ispanijoje – atvirkščiai. Bilbao universiteto profesorius Chose Senovila teigia, kad lėtinti ar greitinti laiko nereikia: „Visatai vis labiau plečiantis, laikas pats iš lėto stoja. Ir po milijardo metų mus supantis pasaulis taps viena amžiams sutingusia akimirka.“
 
Bet – nei mes sulauksim, nei mums rūpi, ar tai pasitvirtins. Priminsiu jums, ką paprastai sako lietuviai (ir ne tik jie).
Pirmasis posakis, žinoma, yra „Laikas – pinigai!“. Jei įsiklausysit į jį, pajusite, kad jis jau ima prarasti aktualumą.
Dar keistesnė tautosaka - „Laimingi į laikrodžius nežiūri“. Atrodo, kad ir šis teiginys jau perseno. Todėl vienintelis tebeaktualus (mano požiūriu) yra „Viskam savas laikas!“.
Tačiau neužteks tai vien tik perskaityti: giliau į prasmę įlįskit. Ir apgalvokite ją.
 
Tiesa, galutiniam protų sujaukimui turiu dar vieną klausimą. Kaip jūs manote, ar laikas apskritai egzistuoja?
Nes vienadienis drugys gi nežino, kad jo gyvenimas tęsiasi tik vieną dieną. Ne ką daugiau – visatos prasme – žinome ir mes. Todėl pabaigoje – apie dovanas.
Ar pagalvojote kada nors, kad pati brangiausioji jūsų dovana kitam žmogui yra laikas? Nes, jei jau padovanojote jį, niekaip nebeatgausite. O jei tokią dovaną gavote – prašome branginti.