O pradedu nuo nedidelės dviejų tekstų vagystės. Šeimos gydytojų Andriaus Bleizgio ir Ingridos Kelbauskienės nepažįstu. Bet iš viešosios erdvės (feisbuko) nugvelbiau štai tokius jų tekstus.
Andrius Bleizgys: „...Gana to chaoso prie kabineto, gana priekaištų, kad pas popiežių lengviau patekti, gana reikalavimų tarpduryje „aš tik paklausti“ ir „man tik vaistų“. Kiekvieną dieną tenka dirbti taip, tarsi vyksta karas ir plūsta armijos nukentėjusių, kuriuos reikia apgobti motiniška šiluma ir tuoj pat daryti viską, ko tik jie paprašo...“
Ingrida Kelbauskienė: „...Užteks mus dulkinti per visus galus. Reikia pakeisti spynas, kad jas galėtum atsirakinti tik iš vidaus... Tegu bando pro langą, gal nukris...“
 
Komentuoti šiuos gydytojų pasisakymus (ypač gyd. I.Kelbauskienės leksiką) galėtume iki paskutiniojo mūsų laikraščio puslapio. Bet neturim tam laiko: ant šeimos gydytojo stalo tiksi šeši chronometrai. Todėl – apie juos.
Santaros klinikose gydytojams rezidentams vadovauja šeimos daktaras Valerijus Morozovas. O kai dvi jaunosios gydytojos Marija Midvikytė ir Eglė Lazauskienė nusprendė imtis mokslinio tyrimo, tuos chronometrus gydytojas V.Morozovas už savo pinigėlius joms ir nupirko. Na, ne joms: tyrimui. Ir dabar tiksi jie šalia pacientų kiekvieno priėmimo metu.
 Gydytoja rezidentė M.Midvikytė išsamiai paaiškino tyrimo esmę, laukiamą rezultatą ir mokslinio tiriamojo darbo pavadinimą, kuris skamba pakankamai sudėtingai: „Šeimos gydytojo konsultacijos struktūra priežastiniu laiko aspektu“. Bet mes norim populiariai.
 

Todėl štai jums dar vienas anksčiau negirdėtas skaičius. Maždaug kas dešimtas šeimos gydytoją aplankęs pilietis medicininės pagalbos (nedidelės konsultacijos ar recepto) prašo ne tik sau, bet ir... žmonai ar net kaimynui. Kas dešimtas? Nedaug. Bet taip per dieną prarandamas jau pusvalandis. Arba – dviem pacientams skirtas laikas.

 
Ar žinote, kad dalis mūsų, ypač vyresnio amžiaus, esame ne paprasti, o polimorbidiški šeimos daktaro pacientai? Jaunųjų rezidenčių patirtis (ir tų šešių chronometrų fiksuotos minutės) mums praneša, kad polimorbidiškiems pacientams (t.y. tiems, kuriems vienu metu fiksuotos trys ir daugiau ligų) reikia kur kas daugiau šeimos gydytojo dėmesio, ir, žinoma, laiko. Bet kas ir kada apie tai kalbėjo ar normas pakeitė? Faktas lieka... nežinomas ir net daktarų viršininkams negirdėtas. Nors polimorbidiški pacientai (čia vėl statistika) sudaro nuo 55 iki 90 proc. visų pacientų.
 
O gal pradėkim nuo pradžių? Nuo tada, kai įžengiate į šeimos daktaro kabinetą, nuo pasisveikinimo, pirmojo nusiskundimo iki apžiūros jums vidutiniškai tenka šešios minutės dėmesio. Vaistams išrašyti, taip pat vidutiniškai, - apie dvi minutes. Dar dvi minutės (tik dvi!) – socialiniams dalykams: tiesiog per akimirksnį tenka nuspręsti, ar bus pratęstas nedarbingumas, ar reikia laisvadienių sergančio vaiko priežiūrai ir t.t. Ir, dėmesio, mielieji pacientai! Jūsų vizitas pas šeimos gydytoją nesibaigia, vos jums užvėrus kabineto duris: jis tęsiasi. Nes gydytojas jūsų laiku jums rašo elektroninį receptą! Ir jo kompiuteris dar dirba jums. Ir – nors jūs jau autobusų stotelėje, chronometrai dar rodo jūsų vizito laiką.
 
- Kada telefono skambučiai, kompensuojamųjų vaistų sąrašo patikslinimas, kada trumpas pasitarimas su gydytoju specialistu, kada, galiausiai, daktaras randa laiko išgerti puodelį kavos ar papietauti? – klausiu M.Midvikytės
- Kraujo ar kitokių tyrimų rezultatus telefonu gydytojas dažniausiai praneša per savo pietų pertrauką, - sako jaunoji daktarė. - Bet ne čia didžioji bėda. Didžioji problema ir svarbiausieji minučių bei sekundžių valgytojai yra vadinamieji „ekstra pacientai“. Nesiregistravę. Nepasiskambinę. Nes, girdi, juos užklupo netikėta bėda. Tokiems pacientam suskaičiuoti jokio chronometro nereikia: jų – kas ketvirtas. 
 
Jau beveik viską buvome su jaunomis daktarėmis apkalbėję. Jau suskaičiavome, kad vizito pas šeimos gydytoją metu grynajai medicinai skiriama ne daugiau kaip 40 proc. vizitui skirto laiko. Tyrimas tęsiasi. Ir – nėra lengvas. Nes ten, kur būsima jo nauda suvokiama (tyrimus numatyta skelbti ir mokslinėse konferencijose), ten tyrėjoms padedama. Bet jau pasitaikė įsibaiminusių: girdi, gal čia tas pats, kas slapti pirkėjai vaistinėse? Gal taip norima dar griežčiau kontroliuoti ir – kaip įprasta šiandienos Lietuvoje – dar ką nors uždrausti?
 

- Ne tai svarbiausia, - sako M.Midvikytė. – Yra problema, prie kurios sprendimo galėtų prisidėti ir medicininėmis ar tiesiog kultūros temomis rašantys žurnalistai. Tai – bendrosios mūsų elgesio taisyklės. Pasakykit jūs man, kodėl gi niekas nesibrauna (su žodžiais „aš tik recepto“ ar „aš tik paklausti“) į privačių medicinos įstaigų gydytojų kabinetus?

 
- Čia jūs pensininkus, turit galvoj?
- Na, ne, - sako daktarė. – Penkis pensininkus priimčiau vietoj vienos be eilės besibraunančios mamytės. Jos kaip panteros šuoliuoja į priimamajį. Neužsirašiusios. Telefonu nepasikonsultavusios. Pensininkus prie durų išstumdžiusios. Mamos ar močiūtės nepaklaususios, kaip vaikui elementarią slogą išgydyti. Pakilo vaikučiui temperatūra – tą pačią valandą reikalauja tyrimų. Ir nesupranta, kad vos po valandos atlikti tyrimai dar nieko neparodys.
 
Šeši chronometrai ant gydytojo stalo. Jų parodytos minutės ir sekundės tikrai pravers. Na, jei ne šiandien, tai ryt. Tačiau šio rašinio autorius jaunosioms medicinos mokslininkėms turėjo pasiūlymą: paprašyti, kad rezidentūros vadovas šeimos gydytojas V.Morozovas nupirktų dar ir septintąjį.
- Kam? – klausia daktarės.
- Trikdžiams matuoti. Ir nelabai reikalingiems šeimos gydytojo durų varstymams skaičiuoti.