Ginkluotas ir labai pavojingas

Henrikas Vaitiekūnas
2022-09-26
Pavadinimas turėjo būti kitoks: iš tolo turėjo šviesti antraštė „Kaip Žydrūnas ruošėsi Tėvynę ginti“. Bet žinau, kad daliai skaitytojų toks vardas kažkodėl nepriimtinas. O štai „Ginkluotas ir pavojingas“ (nors ir čia apie Žydrūną) – nuteiks smagiau.
Ginkluotas ir labai pavojingas

Politinės situacijos aprašinėti nereikia. Apie ją kasdien virtuvėje pasišnekam. Tad per eilinį vakarinį arbatos siurbčiojimą (TV žinios ką tik buvo pasibaigusios) Žydrūnas savajai Marijonai pranešė: „Atsižvelgdamas į susiklosčiusią padėtį, o taip pat pasitaręs su sąžine bei paklausęs proto balso, nutariau dar šiais metais įsigyti savigynai skirtą šaunamąjį ginklą...“
 
Nuo to veiksmai ir prasidėjo. Nes ne kiekvienam duota ir leista ginklą turėti. Nešioti. Tėvynę nuo priešų ginti. Turi būti sveikas. Ir švarus morališkai bei psichiškai. Turi šiek tiek pinigų turėti. Ir nemažai kantrybės. Nes, kaip vėliau paaiškės, turėsi neklysdamas atsakyti į daugiau kaip 600 klausimų. Ir dalyvauti praktiniuose mokymuose. O po to laikyti egzaminus, kuriuose leista suklysti gal tik du kartus.
 
Sakote, kad jūs nesuklystumėte? Imkim ir patikrinkim.

Užduotis. Ir Žydrūnas, ir Marijona (taip įsivaizduokim) – abu nori namuose turėti po šaunamąjį ginklą savigynai. Klausimas: ar gali jie abu pistoletus laikyti viename mažame seife?
 
Jums atrodo, kad atsakėte teisingai? Klystate. Nes į šį klausimą – kol jo nepatikslinote – teisingo atsakymo būti negali. O patikslinimas priklauso nuo to, ar Marijona yra teisėta Žydrūno žmona, ar tik „draugė“. (Teisininkai sakytų „sugyventinė“. Bet tai taip nesubtilu!). Taigi, jei tos porelės miegas vienoje lovoje yra patvirtintas antspaudu santuokos liudijime, tuomet pakaks (pagal teisės normas) vieno seifo dviem ginklams. O jei bendru guoliu dalijasi santykių juridiškai neįteisinusi porelė (teisininkai vėl negražiai sakytų: „sanguliauja“), tuomet dviem skirtingiems ginklams tame pačiame miegamajame reikės jau dviejų (!) seifų. Ir tai – tik maža didelių juridinių santykių detalė. Bet mes gi ne apie tai, o apie Žydrūną.
 
Pirminė informacija Žydrūnui buvo žinoma: pradėti reikia nuo šeimos gydytojo. Tad telefonu pabandė pas jį užsiregistruoti. Kadangi buvo paskutinė birželio savaitė, audienciją pas šeimos daktarą gavo jau liepai. Apsilankė. Nustebino daktarą, kuris ne tiek patį Žydrūną, kiek jo padėvėtą organizmą puikiai pažinodamas, bandė atkalbėti. Tačiau pamatęs tvirtą paciento apsisprendimą (arba nenorėdamas pasirodyti nepatriotiškas) ant lapelio surašė, kuriuos daktarus būsimajam Tėvynės gynėjui reikės aplankyti. Sąrašas pasirodė netrumpas: oftalmologas, psichiatras, neurologas, otorinolaringologas, kardiologas, nefrologas.
 
Su visu šiuo daktaro ranka rašytu sąrašu Žydrūnas nukeliavo į poliklinikos registratūrą: priėmimo valandų pas kiekvieną iš išvardintų daktarų ieškoti.
Vargeliai! Eilėje pas akių daktarą būtų reikėję laukti du mėnesius, pas neurologą – tris savaites, o pas nefrologą – taip pat apie mėnesį. Lengviausia sekėsi pas poliklinikos psichiatrą: jis paprašė parašyti jam laišką-prašymą, o atsakymą pažadėjo duoti raštu ir... jau kitą dieną. Taip ir atsitiko: parašė, kad susitikimo su psichiatru – anksčiau nebūta. O jei nebūta, jau ir tvarkoj! Bet ne, dar ne tvarkoj! Pasirodo, dar reikės Vilniaus miesto psichiatro parašo. Ir dar... seniūnijos(?) parašo.
 
Bet gal ir jums įdomu, kad šeimos gydytojo nurodytų ausų, nosies ir gerklės gydytojų (t.y. otorinolaringologų), taip pat kardiologų, nefrologų pažymų... nereikia! Ir niekada nereikėjo! O štai iš Priklausomybės ligų centro (poliklinikai nepriklausančio) ir Vilniaus psichikos sveikatos centro – reikia! Nerašau, kiek už tas akimirksniu išduodamas pažymas Žydrūnas sumokėjo: nedaug. Bet, anot jo, niekam tavo sveikata (į kurį pažymų centrą beeitum) nerūpi. Klausimas tik vienas: ar susimokėjot?

 
Žydrūnas susimokėjo. O namolio grįžęs gavo vienintelį nemokamą atsakymą – iš seniūnijos. („Ką jie ten parašė? – plėšdamas voką galvojo Žydrūnas. – Nei aš jų pažįstu, nei jie mane.“). Bet, pasirodo, klydo: į didelį voką įdėtame popieriaus lape puikavosi štai toks tekstas: „... iš pil. Žydrūno, gyvenančio Pavasario 6-136, kaimynų nusiskundimų apie blogą elgesį negauta“. Puiku? Ne iki galo.
 
Nes nesvarbu, kad seniūnijoje bei Priklausomybės ligų centre sekėsi gerai. Kelio į tarnystę Tėvynei bei Marijonai vos neužkirto vizitas pas Vilniaus psichikos sveikatos centro daktarus. Čia vėl susimokėjęs ir eilėje pralaukęs Žydrūnas kabinete užtiko griežtą ponią daktarę. Kuomet atsakydamas į jos klausimą: „O kam jums ginklo reikia?“, Žydrūnas sumanė pajuokauti (pasakė: „Miela ponia, negi aš panašus į tokį, kuris kačiukus ar šuniukus šaudytų?“), iškart pajuto, kad persūdė. Puolė atsiprašinėti. Ponia sunkokai atsiprašymus priėmė. Ir ateityje patarė taip nejuokauti.
 

O paskui buvo šaudymo mokslai: ilgos teorinės paskaitos ir trumpos praktikos valandėlės. Bet turinio neatskleisiu: jis gi nepigus. Tačiau yra daug ir kitų jus nustebinti galinčių dalykų. Tik, prieš tuos nustebimus, netikėtas rakursas į mediciną.
Kadais teko turėti nesmagių reikalų su urologija. Ligos tos – sudėtingos ir pavojingos. Gydymas sunkus ir ne visuomet gerai pasibaigiantis. Ir tuomet, vienoje palatoje su rimtais pacientais gulėdamas, iš arti stebėjau ligonius po cistektomijos (šlapimo pūslės pašalinimo). Dažnam jų pačią bjauriausią ligą – vėžį – daktarai sėkmingai išgydė. Tačiau likusį gyvenimą ne vienas yra priverstas gyventi su urostoma – maišeliu, kurį nuolat reikia išpilti ir rūpestingai prižiūrėti.
 
Tad nepamiršau, kaip tuomet palaton užėjęs garbingas profesorius pacientą guodė. Jis sakė: „Pone Petrai, jei žinotumėt, kiek žmonių su tokia urostoma sėkmingai gyvena, nustebtumėte. Jie kasdien pro jus praeina. Tik jūs to nežinote. Nes nematote. O aš žinau, tik pasakyti negaliu...“
Kodėl tai dabar prisiminiau? Ogi todėl, kad pagrindinė ginklo turėtojo pareiga – nešioti jį taip, kad nė vienas pašalietis nematytų. Saugiai, kaip... urostomą.
O dabar – didysis pono Žydrūno nustebimas. Ir... užsienio komentarai apie jį.
 
Anądien teisėtoji Žydrūno žmona ponia Marijona sako jam: „Žinai, kol tą muškietą nusipirkai, perėjai dešimtis daktarų, priklausomybių centrą, ne vieną psichiatrą ir net seniūniją. Ilgai mokeisi ir už kursus mokėjai. O ar paklausė kas nors manęs, ar neprieštarauju, jog namie turėtumei ginklą?..“
Ir tuomet Žydrūnas prisiminė, jog Kanadoje jau yra įstatymas, pagal kurį sutikimą dėl ginklo turėjimo privalo duoti (arba neduoti) ne tik vyras (žmona), bet ir visi buvę sutuoktiniai, t.y. „eks-antrosios pusės“. Analogišką įstatymą Anglijoje 2013-aisiais iniciavo Theresa May. Bet jis dar nepriimtas. O kaip LT valstybėje?

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    J.Čelutkienė: užaugau iki kitos pozicijos

    Vadovauti Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrui, kuriame dirbantiems medikams tenka gydyti...
    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Plaučių vėžiu susirgusi p. Adelė: „Maniau, kad tai vyksta ne su manimi“

    Tai, kad serga plaučių vėžiu, 70-metė p. Adelė sužinojo tada, kai pajuto skausmą nugaroje. Šiandien moteris gydoma ir sako ...

    Budinti vaistinė


    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Vaistinės siūlo sprendimus skubiai ieškantiems vaistų

    Skubantiems ir po ilgos darbo dienos pavargusiems žmonėms kiekvienas laukimas eilėje prie kasos ar konkretaus vaisto ieškoj...
    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Apklausa: 9 iš 10 žmonių svarbu, kad bent viena vaistinė veiktų šalia namų

    Atšalus orams, vis daugiau žmonių ima varstyti vaistinių duris. Vaistininkai pastebi, kad lapkritį išaugus sergamumu...

    Sveika šeima


    „Swe­et lo­ve“: ro­ži­nės nuo­tai­kos ka­vi­nai­tė

    Kar­ma­zi­nų pi­lia­kal­nio Vil­niaus ra­jo­ne pa­pė­dė. Sau­lė­ta ru­dens po­pie­tė. Ke­lios šei­mos, ke­lios po­ros, ke­li šu­nys. Ir di­de­lis, iš to­li ma­to­mas raus­vas kios­ke­lis. Ke­...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Pasaulio futbolo čempionato prabanga ir skurdas

    Pirmą kartą istorijoje FIFA pasaulio čempionatą rengia Kataras – 11 581 km² ploto turinti šalis Artimuosiuose Rytuose tarp Saudo Arabijos ir Persijos įlankos. Pirmosios grupių etapo rungtynės įvyko šią savaitę.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Vita non dolce
    Henrikas Vaitiekūnas Vita non dolce
    Visi operatoriai užimti
    Henrikas Vaitiekūnas Visi operatoriai užimti
    Apie santuoką iki mirtis išskirs
    Palmira Rudalevičienė Apie santuoką iki mirtis išskirs

    Naujas numeris