Kartą, eidama namo, palinkau prie jo ir sakau: einam su manimi, padėjau jam atsikelti. Jaunas vyras dvokė jau nežinau, kokias kvapais. Taip pat nežinau, iš kur atsirado pulkelis panašių jaunuolių, ir visas pulkelis nuėjom kartu. Gyvenau prestižinėje vietoje, vadinamoje Kunigaikščių saloje, ant vandenyno kranto trijų kambarių bute, kuris buvo istorinis britų psichiatro dr Fox’o, butas. Pro langus matėsi tik vandenynas ir tolumoje esančios salos.
 
Visi suėjom į mano butą, vyrai šildėsi prie židinio, prausėsi, valgė, gėrė, kalbėjomės… Minėtas jaunuolis pasakojo: „Aš išėjau į gatvę dėl motinos, ji – šliundra ir jai reikėjo erdvės vyrams vedžioti. Ji mano didžioji meilė, tik to nežino ir gal niekad nesužinos… Mano mylimoji… Jaunas vyras buvo nusiprausęs, jo akys blizgėjo iš meilės… Iš meilės mamai… Norėjosi verkti... Pasišildę vyrai išėjo kiekvienas į savo miegmaišio vietą. Pagalvojau, kas bus, kai paspaus šalčiai.
 
Apačioje po mano butu buvo grožio salonas, o šalia – nekilnojamojo turto agentūra, kuriai priklausė ir manasis butas. Kitą dieną pas mane atėjo du pareigūnai ir kultūringai pasakė: „Palmira, dar vienas toks kartas, ir turėsi iš čia išeiti. Žinoma supratau, atsiprašiau, pasakiau, kad daugiau taip nebus.
 
Gyventi prestižiniame name galima tik išskirtiniams, turintiems statusą, kultūringiems gyventojams, kurie sugeba įtikti kitiems, kaimynams, yra būtinai baigę mokslus, žodžiu, yra aukštuomenė. O prasčiokai gyvena kažkur kitur… Kapitalizmas… jo gurkšnis paragautas, jis egzistuoja…