Nepaisant to, ar tiek bedarbių yra tik dėl to, kad dabar visi jie tapo oficialiais, ar jų iš tikrųjų padaugėjo, situacija neatrodo gerai. Prieš daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje bedarbių buvo sumažėję iki 60 tūkstančių, dabar jų – beveik 143 tūkst. Paprastai, ekonomikai augant bedarbių skaičius mažėja. Be to, Lietuvoje bedarbių skaičiaus mažėjimas buvo dar labiau priklausomas nuo ekonomikos augimo, nei kitos ES valstybėse. Kodėl pradėjome „strigti“?
 
Pernai valdžia gerokai padidino nedarbo draudimo išmokas, prailgino jų mokėjimo laikotarpį ir sumažino stažo reikalavimą nedarbo išmokai gauti. Maksimalios nedarbo draudimo išmokos po tokio žingsnio padidėjo beveik dvigubai – iki daugiau nei 600 eurų. Toks finansinis krūvis visa jėga užgulė Nedarbo draudimo fondą. Pernai per pirmus septynis mėnesius šis fondas nedarbo išmokoms atseikėjo 62,8 mln. eurų, šiemet per tą patį laikotarpį – 105 mln., t. y. dviem trečdaliais daugiau. Kitaip tariant, tiksliai tiek, kiek į šį fondą ir surenkama pinigų.
 
Dėl to klausimas, ar pavyks sukaupti pakankamai lėšų ekonomikos recesijai, lieka neatsakytu. „Sodra“ nuo pernai žada kaupti rezervą ateičiai, tačiau šiuo metu tik pensijų draudimo įmokų yra surenkama daugiau, nei išmokama. Per pastarąją ekonomikos krizę bedarbių skaičius išaugo beveik 6 kartus, tad pasikartojus panašiai situacijai reikėtų ieškoti papildomų lėšų ar peržiūrėti išmokų skyrimo taisykles. Tačiau šios sistemos tvarumas yra tik vienas iš aktualių klausimų.
 
Saugumas, kurį sukuria nedarbo draudimo sistema, ilgą laiką Lietuvoje buvo itin nevienodas. Iki pernai vykusių pakeitimų mažai uždirbantys asmenys, netekę darbo, išmokomis ar kitomis pašalpomis kompensuodavo kone visą savo buvusį atlyginimą. Uždirbantys 1,5 vidutinio darbo užmokesčio tomis pačiomis išmokomis ar pašalpomis padengdavo vos daugiau nei 50 proc. buvusių pajamų. Todėl laikinas nedarbo periodas pirmiesiems reiškė nežymų pajamų sumažėjimą, o daugiau uždirbusiems asmenims – rimtą finansų trūkumą. Tiesa, statistikos, kaip pasikeitė Lietuvos situacija lyginant su kitomis valstybėmis po pernai priimtų nedarbo draudimo išmokų pakeitimo, dar nėra, bet anksčiau tokio intensyvaus perskirstymo neturėjo nei latviai, nei estai.
 
Antra vertus, nedarbo spąstai Lietuvoje gerokai aukštesni nei ES vidurkis. Būtent jis parodo, kiek išaugtų asmens pajamos jam pradėjus dirbti (taigi, netekus nedarbo metu gaunamų išmokų). Tai yra, žmogui daugeliu atvejų yra geriau nedirbti ir gauti išmoką, negu ieškotis darbo. Nedarbo išmokos ir didelis darbo jėgos apmokestinimas mūsų šalyje sukuria tokią situaciją, kurioje į darbo rinką grįžti tiesiog neapsimoka. EBPO teigimu, po 2017 m. Lietuvoje vykdytos reformos, asmens gaunamos nedarbo išmokos, lyginant su buvusiomis pajamomis, tapo trečios pagal dydį tarp visų EBPO valstybių – nusileidžiame tik Izraeliui ir Liuksemburgui.
 
Savo ruožtu situacija darbo rinkoje kaista, laisvų darbo vietų skaičius jau kurį laiką lieka stabilus (sukasi apie 20 tūkst.) ir nemažėja. Nepakankamai efektyvios persikvalifikavimo priemonės nedarbo draudimo sistemai sukuria papildomų kaštų ir nesugeba išjudinti ilgalaikiame nedarbe užstrigusių žmonių. Bandymams „išstumti“ ilgalaikius bedarbius į darbo rinką išleidžiamos lėšos per pastarąjį dešimtmetį išaugo keturis kartus, o ilgalaikių bedarbių skaičius taip ir lieka panašus – apie 40 tūkst. Taigi, išlaidos auga, o rezultatai – tie patys.
 
Dabartinė politikos kryptis, deja, pernelyg nesiskiria nuo praeitų. Lyg ir natūralu, kad ekonominio augimo laikotarpiu reiktų „kaupti lašinius“, rezervus ateičiai, o ne išlaidauti. Apie tai garsiai šnekama, bet veiksmai ne visada atitinka duotus pažadus. Jei tai iš esmės nepasikeis, atėjus sunkmečiui bus sprendžiamas tas pats klausimas – ką ir vėl daryti su „Sodra“.