Dar 2011- ųjų pabaigoje, tuometinio Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko Antano Matulo iniciatyva, buvo apribotos galimybės pardavinėti stiprų alų didelėse pakuotėse, taip vadinamuose „bambaliuose“. Lietuvos aludarių gildija tuomet pripažino tokio sprendimo būtinumą, nes toks stiprus (9 - 10 proc. stiprumo) alus tokiose didelėse (2-2,5 litrų) pakuotėse diskreditavo visą alaus pramonę. Nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 7,5 proc. stiprumo alų leista pardavinėti tik ne didesnėse kaip 1 litro talpos pakuotėse. Tad jau nebėra pagrindo tokių pakuočių vadinti „bambaliais“.

Juo labiau nėra jokio reikalo dar labiau mažinti pakuočių talpų, arba dar labiau riboti juose parduodamo alaus stiprumo. Vis dėlto ant įvairiais viešųjų ryšių kanalais eskaluojamos „didžiulės problemos“, kurią neva kelia šiuo metu nustatyti alaus pakuočių ir stiprumo ribojimai, jauko pasimauna ir dalis politikų. Jie, patys to nesuprasdami, tampa eiliniais alkoholinių gėrimų rinkos perdalijimo karuose.
 

Visi žinome, kad didesnę mūsų šalyje suvartojamo alkoholio dalį išgeria nedidelė vartotojų dalis. Šie žmonės yra nuolatinis mūsų visų galvos skausmas, nes priklauso probleminei visuomenės daliai, taip pat sukuriančiai ir didžiausias bei skaudžiausias socialines problemas ir padaranti rezonansinius nusikaltimus.

 
Būtent šie vartotojai ir yra pagrindiniai 6 – 7,5 proc. stiprumo alaus litrinėje pakuotėje gerbėjai ir pirkėjai. Nereikia būti psichologijos ar sociologijos mokslų daktarais, kad suprastum, jog naujas galimas ribojimas šios grupės į sveiko gyvenimo būdo kelią neatves. Žalingi įpročiai nedingsta valdžiai nusprendus ką nors uždrausti arba apriboti, todėl netekę galimybės įsigyti stipraus alaus jie tiesiog pasirinks kitas, lengviau prieinamas, alternatyvas. Ir jiems bus visiškai nesvarbu, legalios jos, ar ne.
 
Kam toks alaus stiprumo mažinimas yra naudingiausias? Didžiausiais laimėtojais, be abejonės, taptų spiritinių gėrimų gamintojai. Juk alui tapus „nebepatraukliu“, probleminiai vartotojai greičiausiai puls pirkti pigią degtinę ir spirituotą vyną – „vaisiuką“. Ar išaugus pastarųjų gėrimų populiarumui bus mažinamas ir jų stiprumas bei pakuotės dydis?
 

Ar neatrodo keista, kuomet 7,5 proc. stiprumo alus vadinamas grėsme visuomenei, o daugiau nei dvigubai už jį stipresnis „vaisiukas“ bei net penkis kartus stipresnė degtinė neigiamų epitetų sulaukia nepalyginamai mažiau?

 
Žinoma, apriboti būtų galima ir prekybą minėtomis dvejomis alternatyvomis, tačiau tuomet tokias iniciatyvas reikėtų vadinti tikraisiais vardais – ne Lietuvos gelbėjimu nuo alkoholizmo rykštės, o tiesiog nelegalios alkoholio rinkos plėtros projektu. O dabartinę kai kurių politikų „nuoširdžią“ kovą prieš alų perkrikštyti legalios alkoholio rinkos perdalijimo projekto tęsiniu. Šis projekto pradžią galėjome stebėti 2016 m. rudenį, daliai Seimo narių užsimojus suvienodinti alaus ir spiritinių gėrimų vieno laipsnio apmokestinimą. Argumentas, kad pasaulyje nerasime nei vienos šalies, kuri būtų nusprendusi vienodus akcizus taikyti alui ir spiritiniams gėrimams, buvo ir tebėra akivaizdžiai ignoruojamas.
 
Štai Sveikatos apsaugos ministras mėgsta sakyti, kad alkoholis yra toks pats aluje, vyne ar degtinėje ir nesvarbu, ką kas vartoja. Tačiau pasaulyje, o ypač Vakaruose, į kuriuos bent jau siekiama lygiuotis, takoskyra tarp lengvųjų ir stipriųjų gėrimų yra labai aiški. Net 8 Europos šalys alų ir vyną leidžia vartoti nuo 16 metų (dar dvi šalys nuo 17 metų), o stipriuosius gėrimus tik nuo 18. Be to, daugelyje šalių skiriasi reklamos bei pardavimo tvarka, galiojanti lengviesiems ir stipriesiems gėrimams. Verslo noras atsikąsti didesnę kad ir ne labai patrauklios „stipriai išgeriančiųjų“ rinkos dalį yra ir suprantamas, ir natūralus. Tačiau tapti tokių rinkos perdalijimo karų dalyviais politikams nederėtų.