O gal gale derėjo klaustuką rašyti? Tai nuo požiūrio į objektą priklauso. O objektas dar priklauso ir nuo to, ar jau ilgai šioje žemėje gyvenate. Bet dėl šitos lingvistinės ir loginės makalynės neišgyvenkite: tuoj viską į vietas sustatysim.
Dėl to amžiaus. Mano vaikystėje pakakdavo duonos riekės, cukrumi apibarstytos. O jaunesni tikrai prisimena „Nutellą“. Tokį šokoladinį riešutų kremą.
Ir tai buvo paskutinis sakinys prieš ginčą. Tačiau, jei su savąja ponia prieisite prie vienos nuomonės, netrukus imsite ginčytis su manimi. Neaišku? Reikia intarpo.
Intarpas. Esu jau rašęs, bet privalau priminti: jei sutinkate du besiginčijančius, vienas iš jų yra sukčius, o kitas – kvailys. Sukčius tas, kuris tikrai žino tiesą (žino, kad nugalės, tačiau ginčijasi). Kvailys yra tas, kuris nežino (nėra tikras, kad laimės), bet ginčijasi vis vien. Todėl dabar grįžtame prie šokoladinio „Nutellos“ kremo.
Nė akimirkos neabejoju, kad tą kremą atsimenate: tokį gražiai rudą, kuriame šokoladines dalis dar skyrė baltos juostelės. Ir dabar tą kremą nuo vaikystės pamenantieji jau gali pradėti aimanuoti: tebėra saldus ir skanus, tik gaila, kad tų gražių juostelių nebeliko! Ir štai jums – pirmasis smūgis iš pasalų: dvispalvėmis juostelėmis pamarginto kremo „Nutella“ niekada nebuvo! Nė vienas pasaulio konditerijos fabrikas jo negamino, ir nė viena gastronomijos parduotuvė jo nepardavinėjo! O kas tuomet buvo? Buvo panašūs į „Nutellą“ kremai panašiais pavadinimais. Pavyzdžiui, „Naturella“. (Taip pat su dviguba L). Bet ir čia dar ne pabaiga: į paširdžius šiandien dar gausite! Važiuojame į... politiką.
Pabandykite teisingai atsakyti į lengvą klausimą: kiek gi valstijų yra JAV? (Politologams dalyvavimas šiame konkurse ribojamas). Tarp atsakymų bus ir tokių: 51. Arba 52. Ir pastaruosius skaičius pateikusieji ginčysis iki užkimimo. Nes tikrai yra skaitę apie prieš keletą metų išdiskutuotą (tačiau neįgyvendintą) įstatymą, kuriuo 51-ąja valstija turėjo būti paskelbta Kolumbijos federalinė apygarda (neoficialiai – Vašingtonas). Tuo pačiu 51-uoju numeriu sąjungoje svajojo tapti ir Puerto Rikas – nepriklausoma ir neinkorporuota JAV teritorija.
Tad kodėl gi mes dažnai kartojame tai, kuo ir patys sunkiai kažkada įtikėjome. Teorijos įdomios. Bet jau dabar jaučiu – skaitytojas jomis nepatikės. Tad tiems, kurie nenoriai į mistikas gilinasi ir stengiasi jas diplomatiškai apeiti, pateikiu Savarankišką Namų Darbą: patikrinti, ar tikrai – kaip jie buvo įsitikinę – Biblijoje yra žodžiai apie kažkada ateisiančias dienas, kuomet liūtas susirangys šalia ėriuko. Ir nebenorės nieko žudyti. Mintis tokia Biblijoje yra. Tik nėra ten... liūto. Ir net iliustracijoje šalia to ėriuko dabar jau guli su meile į jį žvelgiantis... vilkas.
Ar randate čia paralelę su tuo „Nutellos“ šokoladu? Jei ne, pateikiame jums dar keletą akivaizdžių pavyzdžių.(Akivaizdūs jie todėl, kad yra ne taip, kaip jūs matėte ir kitiems pasakojote, o... kitaip).
Jei esate Vaitiekūno amžiaus, galbūt jaunajai kartai pasakojate, jog prisimenate tą dieną, kai Jungtinių Tautų (tada dar SNO) tribūną batu daužė Nikita Chruščiovas? Nedaužė jis batu tos tribūnos. Daužė tik kėdę, ant kurios sėdėjo.
O gal jūs jaunesnis? Gal pamenate, kaip paskutinę metų dieną dar vienas rusų vadas – B.Jelcinas – per TV pasakė: „Aš pavargau. Išeinu.“ Ne! Apie nuovargį jis tuomet nė žodžio neištarė. Kodėl mes tuos žodžius „girdėjom“?
Ir dar. Kiek kartų amerikiečiai buvo nusileidę Mėnulyje? Manau, kad vaikaičiams (o gal net kolegoms) drąsiai pasakytumėte: tris! Nes savo ausimis girdėjote radijo žinią apie tai, kad „NASA atliko paskutinįjį, trečiąjį, skrydį į Žemės palydovą...“ Tik nežinia, kodėl po to nieko nebegirdėjote: nusileidimai buvo šeši, po Mėnulį vaikščiojo net 12 astronautų.
Ir apie skulptūrą. Kokio aukščio, jūsų manymu, yra garsusis Ogiusto Rodeno „Mąstytojas“? 70-ties centimetrų! Kopijos, kurių aukštis siekia per metrą, taip pat laikomos originaliomis: mat taip pat lietos iš Rodeno formų. Tačiau mums rūpi dar kita tema: kurią galvos vietą kumščiu tas mąstytojas yra parėmęs? 90 procentų paklaustųjų sako, kad – kaktą. Bet tai netiesa: jo ranka atremta... į burną.
Kodėl vėl ir vėl klystame? Pasirodo, kad tai – paplitęs ir pavadinimą turintis psichologinis fenomenas: tai – Mandelos efektas. Taip, to paties Mandelos!
Nelsonas Mandela, garsiausias kovotojas su apartheidu ir PAR prezidentas, būdamas 95-erių, mirė savo namuose 2013 m. gruodžio 5-ąją. Tačiau, nepaisant įvykio viešumo, milijonai žmonių pasaulyje tvirtina prisimenantys Mandelos mirtį kalėjime dar... devintajame ano amžiaus dešimtmetyje. Tūkstančiai klaidingų „liudininkų“ sakosi net prisimeną jo laidotuves, kurias transliavo televizija. Kas čia? Psichologai pasitelkia terminą „konfabuliacija“. Ir paaiškina: tai – klaidingų atsiminimų kūrimas be intencijos apgauti. Girdi, mūsų smegenys pačios užpildo atminties spragas kažkokia „vata“. Kad būtų dar aiškiau: žmonės kažkodėl ima tikėti, kad išgalvota informaciją, kurią jie perduoda yra teisinga ir tiksli. Kai kurie mokslininkai tai vadina klaidinga kolektyvine atmintimi.
Aišku tik viena: trumpame rašiny nei mokslinių reiškinio problemų, nei antimokslinių jo teorijų išnagrinėti nespėsim. Tačiau dar paaiškinsiu, iš kur čia atsirado Mandelos pavardė. Ji atsirado po visuotinių diskusijų apie jo mirties datą. Įvardijo efektą kažkokia paranormalių efektų tyrėja Fiona Brum. Bet, manau, efektas – bent jau Lietuvoje – puikiausiai galėtų vadintis ir „Nutellos“ vardu.
Kiekvienas aštresnio proto ir diskusijas mėgstantis pilietis Mandelos efekto pavyzdėlių tikrai ir iš asmeninio gyvenimo prirankios. Bet dar porą pateiksim ir mes. Pavyzdžiui, visi atsimena, kad Dž.Kenedžio nužudymo metu jis važiavo baltu limuzinu, kuriame be prezidento sėdėjo dar trys žmonės. Netiesa: automobilis buvo juodas, jame sėdėjo šešiese. O gal Luvre buvote ir matėte „Moną Lizą“? Jei ir nebuvote, vis vien atsimenate rašinius apie paslaptingą jos šypseną. Tačiau, kodėl įtikėjote, kad ji šypsosi? Ji, įsižiūrėkit, gan stipriai antakius suraukusi.
Egzistuoja dešimtys Mandelos efekto aiškinimo versijų. Norintys jas suras. Tik įspėju: pavojingiausioji teigia, kad jūsų smegenyse prasidėjo negrįžtami procesai. O labiausiai destrukcinė kaltina fizikus, sukūrusius hadrono greitintuvą.
Bet siūlau šokti į linksmesnę gaidą: paklauskite savo žmogaus, ar jis žino, kuo paprastas telegrafas skiriasi nuo bevielio telegrafo. Kai nemokės atsakyti, paaiškinkite: „Paprastas telegrafas yra kaip katė, kurios galva Londone, o uodega Paryžiuje. Kai Paryžiuje užmini ant uodegos, Londone katė sumiauksi.
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: