Gy­ve­ni­me te­ko su­tik­ti vi­są ple­ja­dą nuo­sta­bių pe­da­go­gų, ku­rie pa­ža­di­no aist­rą mo­ky­tis, gi­lin­ti ži­nias, vė­liau pri­tai­ky­ti jas dar­be, to­bu­lin­ti te­ori­nius ir prak­ti­nius įgū­džius. To­kius gu­ru nuo­lat pri­si­me­ni, kar­tais min­ty­se su jais ta­rie­si, sten­gie­si įsi­vaiz­duo­ti, kaip jie pa­si­elg­tų vie­nu ar ki­tu su­dė­tin­ges­niu at­ve­ju. Ma­no jau netrum­pa­me gy­ve­ni­mo ke­ly­je (tarp ki­tų) toks bu­vo dak­ta­ras Rim­gau­das Vir­gi­li­jus Ka­za­ke­vi­čius. Jis dės­tė mums pa­to­lo­gi­nę fi­zio­lo­gi­ją, ta­čiau jo eru­di­ci­ja ir iš­min­tis ge­ro­kai pra­no­ko šią la­bai ne­pa­pras­tą dis­cip­li­ną. Do­cen­tui Ka­za­ke­vi­čiui va­do­vau­jant 1974 m. pa­vy­ko gau­ti ge­riau­sio te­ori­nio dar­bo stu­den­tų moks­li­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­se Tar­tu įver­ti­ni­mą. To­kių „moks­li­nin­kų“ stu­den­tų do­cen­tas Ka­za­ke­vi­čius tu­rė­jo ne vie­ną, ir, ko ge­ro, dau­gu­ma jų lai­ko jį moks­li­nio dar­bo ar­ba gi­les­nio kli­ni­ki­nio dar­bo krikš­ta­tė­viu. Po stu­di­jų kar­tais su­si­tik­da­vau jį mu­zi­ki­niuo­se ren­gi­niuo­se ir tik vė­liau su­ži­no­jau, kad jis Uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­te su­bū­rė kla­si­ki­nės mu­zi­kos mė­gė­jų klu­bą, o 2013-ai­siais bu­vo iš­rink­tas LRT kul­tū­ros švie­su­liu.
 
2017 m. do­cen­tas Ka­za­ke­vi­čius iš­lei­do ne­men­kos ap­im­ties kny­gą „Me­di­ci­nos at­ra­di­mų is­to­ri­jos“. Ma­nau, kiek­vie­nam iš­si­la­vi­nu­siam ir ne­pa­sken­du­siam kas­die­nė­se pro­ble­mo­se žmo­gui tu­ri bū­ti svar­bu sa­vo bib­lio­te­ko­je tu­rė­ti šią kny­gą. Ją drą­siai ga­li­ma pa­va­din­ti me­di­ci­nos is­to­ri­jos en­cik­lo­pe­di­ja, bet­gi ne en­cik­lo­pe­di­ja siau­rą­ja pras­me kaip fak­tų rin­ki­nį, o kaip įdo­miau­sių, spal­vin­giau­sių ir, ži­no­ma, svar­biau­sių ži­nių apie kiek­vie­no is­to­ri­nio pe­ri­odo me­di­ci­nos pa­le­tę. Chro­no­lo­gi­ne tvar­ka iš­dės­ty­ti iš­ki­liau­si me­di­ci­nos moks­lo at­ra­di­mai nuo se­niau­sių lai­kų iki šių die­nų, api­bū­din­tos vi­sos me­di­ci­nos kon­cep­ci­jos, pa­ra­le­li­niai al­ter­na­ty­vūs ieš­ko­ji­mai, su­si­ję su svei­ka­tos iš­sau­go­ji­mu, li­go­nių ty­ri­mu ir gy­dy­mu. Itin įdo­mūs sky­riai pa­sa­ko­ja apie Me­so­po­ta­mi­jos, ki­nų, ara­bų, Ro­mos im­pe­ri­jos me­di­ci­ną.



Su­pran­ta­ma, kad di­džiau­sias sky­rius yra apie XX am­žiaus me­di­ci­ną, kuo­met įvy­ko re­vo­liu­ci­niai me­di­ci­nos at­ra­di­mai ir pa­sie­ki­mai chi­rur­gi­jos, me­di­ka­men­ti­nės te­ra­pi­jos, diag­nos­ti­kos sri­ty­se. Pa­sau­li­nia­me kon­teks­te de­ra­mą vie­tą už­ima dė­me­sys Lie­tu­vos vi­suo­me­nės svei­ka­tos ir me­di­ci­nos moks­lo rai­dai. Pa­tal­pin­tos Pet­ro Avi­žo­nio, Vla­do Kuz­mos, Juo­zo Kup­čins­ko, Pra­no Ma­- žy­lio nuo­trau­kos. At­ski­rai pa­mi­nė­tas žur­na­las „Neu­ro­lo­gi­jos se­mi­na­rai“ ir jų re­dak­to­rius švie­saus at­mi­ni­mo Val­man­tas Bud­rys. Rei­kia pa­brėž­ti, kad su­dė­tin­giau­sios me­di­ci­nos pro­ble­mos ir jų spren­di­mo bū­dai per­duo­ti su­pran­ta­mai, aiš­kiai, kas itin pa­de­da gi­liai, bet leng­vai su­si­pa­žin­ti su pa­teik­ta in­for­ma­ci­ja. Di­džiu­lę fak­tog­ra­fi­nę ir pa­žin­ti­nę kny­gos ver­tę dar la­biau su­stip­ri­na pui­kios mo­noch­ro­mi­nės ir spal­vo­tos iliust­ra­ci­jos (pa­gar­ba lei­dy­bi­nei ko­man­dai).
Se­no­vės iš­min­čiai sa­ky­da­vo: a ge­nio lu­men - nuo ge­ni­jaus švie­sa. Šven­ta tie­sa.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!