Prašome nesistebėti. Nes, jeigu jums jau šešiasdešimt, jūsų močiutė marškinius seneliui tikrai dar lygino ne tik elektrine, bet ir angline laidyne. Mamos paklauskite.
Tokia buvo įžanga, padėjusi priartėti prie biohakerių. Kiekvienas dar neapkerpėjęs LT pensininkas žino, kad hakeris yra kompiuterių žinovas. Jo pomėgiai – „sulaužyti“ ir pergudrauti sistemą. Kitas hakerystės laiptelis – draudžiamų sričių tyrinėjimas. O šiandieniame tų „tiksliukų“ gyvenime terminas dar reiškia paprastą (nebūtinai elegantišką) problemos sprendimo kelią. Siekiantys terminų grynumo dar teigia, kad įsilaužėliai į kompiuterines sistemas turėtų vadintis „krakeriais“, o nusitaikę į telefonų stotis – „frykeriais“. O jei toks specialistas darbui samdomas legaliai (su teisėsaugos leidimu), savame ratelyje jį dar galėtumėte vadinti samurajumi. Ir t.t.
 
Nesu iš tų, kurie dar vakar visa tai žinojo: tik šiandien tuos terminus žinynuose išskaičiau. Nes ruošiausi kitai – pavadinime su baime užrašytajai temai – biohakerystei. Ir dabar, remdamasis ne kokia nors užsienio, o pačia lietuviškiausia spauda bei televizijomis, paaiškinsiu jums, kas gi yra biohakeris.
 
Jei pavartysite 2019-ųjų tinklaraščius, nerasite leidinio nepacitavusio garsaus Švedijos biohakerio Haneso Sjoblado. Tas ponas tuomet dalyvavo Vilniuje vykusiame inovacijų festivalyje „Login 2019“ ir to festivalio svečiams pasakojo apie fantastines galimybes keisti dar negimusių kūdikių DNR. Ir apie biotechnologijų demokratizavimą artimos ateities visuomenėse. Bet žinau, kad tokie žodžio burbulai jūsų netenkina, todėl detalizuokime.
 
Net senosios kartos atstovų jau nestebina, kuomet prie kasos stovintis pirkėjas atsiskaito ne grynaisiais, ne kortele, o tik telefoną (žinoma, ne „Nokia“) prie skaitytuvo pridėdamas. O H.Sjobladui net telefono nereikia: jo piniginė (ir visa jo bankininkystė) yra įmontuoti nedidelėje mikroschemoje, kuri „įčipuota“ į ranką.
 
Vienas rimtas lietuviškas žurnalas (tokiu skelbiasi, nes, teigia, kad jį perka ir skaito lietuviškasis elitas) paskelbė, kad biohakingo pradininkė Lietuvoje yra kažkokia ponia Ž.Daveikienė. Iš šitos ponios rašinių ir aš bandžiau suprasti, kas gi yra tikroji biohakerystė Bet nusivyliau. Nes radau tik tokį sakinį: „Dabar tenkinu savo aukštesniuosius poreikius, o mano siekis – kurti sveikų ir laimingų žmonių visuomenę...“. Panašu, kad ponia pilsto iš tuščio į kiaurą ir kalba tik apie Gerovės Valstybę Sau. Nes kaip kitaip paaiškinti štai tokį pasigyrimą: „Atostogauju ne mažiau kaip keturiskart per metus“. O apie tiesioginį darbą toji „pradininkė“ savo instagramo paskyroje taip užsimena: „Verčiu svajones į realybę...“
 
Kodėl apie tą publikaciją-niekalą iš viso rašau? Todėl, kad jūs rimtos informacijos apie biohakeringą ieškodami ant kuolo „nepasimautumėte“. Nes panašu, kad tikrai ne kiekviena „elitiniame“ žurnale aprašytoji „pradininkė“ yra bent pradinę mokyklą baigusi.
Didysis biohakingo principas – inžinerinis (ir truputį kibernetinis) požiūris į žmogaus organizmą. Nes mūsų kūnas kaip ir mūsų automobilis – ne amžių tarnauja: kai kurias detales tenka keisti. Arba pagal norą kai kam net nedidelio padažymo, įlinkimų „pataisymų“ (t.y. raukšlių palyginimo) pakaks.
 
Jei YouTube žinias šia tema norėsite pagilinti, lietuviškos versijos taip pat netiks. (Ten yra toks siužetas: du vyrai eina mišku ir kalbasi. O vienas jų – lietuviškasis biohakeris – sako, kad jis norėtų gyventi 130 metų. „Tai ir gyvenk“, – sako jam kitas).
Vėl apie niekus? – klausiate. Atsakau: Lietuvoje kol kas turim tik tai, ką turim. O štai, jei prisiminsime tą rimtąjį renginį, „Login“ festivalį, Vilniuje, dar vieną svečią teks paminėti: pavardės jo nepamenu, tačiau žinau, kad svečias iš Suomijos į tribūną įlipo prie ausų ir nosies prisikabinęs sensorius, kurie fiksavo jo širdies ritmą, prakaitavimą ir kitas organizmo reakcijas. Visi salėje buvusieji galėjo stebėti, kaip dėl jaudulio spartėja jo širdies ritmas.
 
Dar apie tuos „čipus“ biohakerių kūnuose. Pakanka į ranką implantuoti ryžio grūdo dydžio mikročipą ir galėsite atidarinėti spynas namuose, užvesti automobilį bei apmokėti sąskaitą restorane. Kai kas šiose smulkmenose įžiūri didžiąją esmę – priversti mokslo ir technologijų laimėjimus dirbti vardan patogesnio ir komfortiškesnio gyvenimo. Kita priežastis: asmens duomenys. Ši informacija – be jokių GPS, pavogti ją galima tik ranką jums nukirtus (gal čia per žiauriai?). Bet nepamirškite, kokį laikraštį skaitote. Dabar – apie sveikatinimą.
 
Net seneliams šiandien nesunku įsivaizduoti žmogų, kuris į savo kūną implantuoja mikrolustą, kad nuolat stebėtų fiziologinius kūno pojūčius (pavyzdžiui, cukraus kiekį kraujuje). Tas žmogus dieną vaikščiotų su mėlynąją šviesą blokuojančiais akiniais, o mitybą, fizinį aktyvumą ir miegą kontroliuotų skaitmeninėmis priemonėmis. Jokios fantastikos.
 
Žinoma, vien kibernetinių ar medicininių žinių nepakaks. Atmenate? Jau buvau užsiminęs apie dar negimusio žmogaus genų reguliavimą. Technologijos tarsi ir leistų čia ir dabar tai padaryti. O etika? „Mano kūnas – mano pasirinkimas“, – deda ant stalo argumentą antivakseriai. Mes jiems prieštaraujame. Nes tai – ne tik mirties datos sau paankstinimas: jis paliečia ir visus tądien kartu troleibusu keliavusius. Taip, jau įmanoma sukurti žmonių, kurių jutimai ir gebėjimai būtų technologiškai pranašesni, grupę. Bet ar nekvepėtų tai pilietiniu karu ir zombiais? Trumpam atokvėpiui nuo technologijų – smagūs (?) pavyzdžiai.
 
JAV programišius Krisas Densi kasdien pamatuoja nuo 300 iki 700 savo kūno rodmenų. Pavyzdžiui, jis pastebėjo, kad po to, kai išgeria pieno ar apelsinų sulčių, jam prapuola noras rūkyti. Dabar vartoja šiuos produktus, kai užsinori cigaretės. Padeda.
Bet labiausia man patiko biohakerio ir psichologo Džozerio Zajerio (Izraelis) patarimas. Jis primygtinai liepė atsisakyti rytojaus darbų sąrašo, o vakare užsirašyti darbus, kuriuos tądien pasisekė padaryti. Ir jokių supertechnologijų tam nereikia.
O visi kiti šio rašinio pastebėjimai yra gerokai diskutuotini. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!