Ir tai sakau ne dėl to, kad man į galvą šovė tokia idėja, bet išnagrinėjusi visus lydimuosius projekto dokumentus. Juose nėra padaryta nei vadinamoji kaštų ir naudos analizė, nei poveikio vertinimas konkurencijai, pacientams, verslui, nei atlikti skaičiavimai, kurie rodytų, kad tas tikėjimas mažesnėmis kainomis yra pagrįstas.
Galime tik pamodeliuoti, koks poveikis galėtų būti, bet teikiantys projektą ar Seimo nariai ar Ministerija, ar Vyriausybė turėjo tokius skaičiavimus atlikti, nes tokių skaičiavimų būtinumą numato pačios Vyriausybės patvirtinta metodika.
 
Jeigu mes pradėtumėm nuo fundamentalių dalykų, tai yra ką sako Konstitucija ir kuo yra grindžiamas Lietuvos ūkis, privačia nuosavybe, ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva ir kad valstybė nedalyvauja ūkinėje veikloje, bet ją reguliuoja, tai tokie siūlymai neatsirastų. Šis sektorius turbūt vienas iš labiausiai reguliuojamų sektorių ir ką galėtų valstybė padaryti siekdama būtent pacientų gerovės ir valstybės gerovės, efektyvaus valstybės resursų naudojimo, tai pirmiausia per reguliacines priemones ir tvarkyti.
 
Šiuo metu valstybė reguliuoja receptinių vaistų antkainius, kompensuojamų vaistų kainas ir kompensavimo mechanizmą, tai jeigu mes laikomės tokios pozicijos, kad kainos yra per didelės, Valstybė Ministerijos asmenyje kažką netinkamai, ne taip daro, kad tomis reguliacinėmis priemonėmis ir visais įrankiais pasiektų naudą pacientui. Ar trūksta kompetencijos, ar trūksta noro? Mes, Konkurencijos taryba ne kartą esame sakę, kad būtina iš esmės peržiūrėti visą reguliavimo mechanizmą. Dėl valstybinių ligoninių lygiai taip pat.
 
Norint mažesnių kainų rinkoje reikia, kad valstybinės ligoninės, įgijusios šią teisę pardavinėti, veikti mažmeninėje prekyboje vaistais, turėtų veikti gerokai efektyviau nei privačios. Jeigu visos sąlygos vienodos: vienodos konkurencijos sąlygos, nieko negauna nemokamai ir t.t. Šiuo metu bent jau sveikatos priežiūros sektoriuje valstybinės ligoninės, valstybinės poliklinikos yra turbūt neefektyvumo pavyzdžiai. Ir tą rodo skaičiai: tiek lovų skaičius, tiek medikų atlyginimai, tiek išlaidos ir permokėjimai viešiesiems pirkimams. Visi šie dalykai rodo, kad tos įstaigos negeba veikti efektyviai. Tai kaip dabar tikėtis, kad pardavinėdamos vaistus jos veiks efektyviai?
 
Mes kiekvienais metais Sveikatos apsaugos ministerijai parašome po 80 rekomendacijų, kad sveikatos priežiūros sektoriaus finansavimą būtina tvarkyti, nes jis šiuo metu neskaidrus, kadangi sveikatos priežiūros įstaigos gauna lėšas ne pagal sukurtą vertę pacientui ar visuomenei, bet pagal pareikalavimą. Apie kokį efektyvumą, ar geresnę veiklą mes galime kalbėti, jeigu ten yra didžiulės spragos.
Ir dabar juk kompensuojamųjų vaistų pirkėja yra valstybė. Ji organizuoja konkursą dėl kainos ir jos iš tiesų rankose visi svertai, kaip padaryti, kad pacientui pigiau būtų ir kaip padaryti, kad PSD pigiau būtų.
Jei nepavyks su vaistais, bus galima pereiti prie duonos ir pieno?
 
Man norėtųsi, kad tokie sprendimai nebūtų priiminėjami ir svarstomi tik tikėjimo pagrindu, nes iš tiesų turėtų būti atlikti kruopštūs vertinimai, kokią naudą iš tiesų pacientas gaus iš tokių sprendimų. Be abejo vertinant tokius siūlymus reikia pradėti nuo fundamentalių principų – ar jie atitinka tai, kuo Valstybė ir valstybės ūkis remiasi ir ką Valstybė galėtų daryti, kaip sutvarkyti reguliavimą, kad naudą gautų pacientai.
Per daug metų prieš rinkimus esame pastebėję ne vieną siūlymą mažinti kainas reguliuojant ar Valstybei siūlant eiti į rinką, ar didinti antkainius. Ne tik dėl vaistų, bet ir dėl kitų produktų. Mes niekaip nepasigydom ir dėl to labai gaila.