Valdžia teigia, kad jūs perkate per brangius vaistus, kai yra pigesnių, tad už vaistus jūs sumokate daug daugiau, nei galėtumėte. Vaistų kompensavimas ir apskritai vaistų politika Lietuvoje yra keisto reguliavimo pavyzdys. Valdžia subsidijuoja vaistus, o vėliau stebisi, kodėl žmonės perka ne pigiausius. Tai veda prie naujų reguliavimų, kurie nieko nesprendžia.
Lietuvoje vaistai yra kompensuojami, t. y. yra tvirtinamas kompensuojamų vaistų sąrašas ir valstybė subsidijuoja didelę dalį jų kainos. Pernai iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF) tam skirta 228 mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. Patys gyventojai priemokomis sumokėjo 58 mln. eurų. Vadinasi, pirkdami kompensuojamuosius vaistus patys žmonės tiesiogiai už juos sumokėjo tik vidutiniškai penktadalį tikrosios jų kainos. Už likusią dalį sumokėjo visi mokesčių mokėtojai.
Sveikatos apsaugos ministerija nerimauja, kad valstybės išlaidos kompensuojamiems vaistams nuolatos auga. Iš tiesų, Valstybinės ligonių kasos (VLK) išlaidos kompensuojamiesiems vaistams 2016 m. išaugo 7 proc. arba 15 mln. eurų.
VLK teigia, kad gyventojai gali sutaupyti rinkdamiesi tos pačios grupės pigesnius kompensuojamuosius vaistus, bet to nedaro, nors ir žino, kad gydo ne pakuotė, ne tabletės spalva, o vaisto veiklioji medžiaga – apklausų duomenimis taip mano devyni iš dešimties gyventojų. Tad taip ir prieinama prie išvados – gyventojai neva renkasi ne tai, ką reikia (pigiausius vaistus). Dėl to didėja gyventojų išlaidos vaistams. Bet ar iš tikrųjų jau taip keista, kad gyventojai renkasi ne pigiausius vaistus?
Valdžia nusprendė, kad vaistus reikia subsidijuoti, nes tai yra būtinoji prekė – žmonėms neturėtų skaudėti galvos dėl išlaidų vaistams. Tačiau ekonomikos teorija sako, kad ką subsidijuosi, to daugiau ir turėsi. Tad jei žmonės patys susimoka tik vidutiniškai 20 proc. vaistų kainos, visiškai natūralu, kad jų pirks daugiau ir brangesnius. Kai didžioji kainos dalis yra padengiama valstybės, tuomet kaina pasidaro mažiau svarbus pasirinkimo motyvas.
Tada svarbiau tampa kiti subjektyviai suvokiami kokybės kriterijai, tokie kaip gydytojo ar pažįstamų rekomendacijos, gamintojas ar galbūt net didesnė kaina – brangesnis vaistas gali būti asocijuojamas su aukštesne kokybe. Kai žmonės tiesiogiai susimoka tik penktadalį tikrosios vaistų kainos, normalu, kad pigiausius renkasi tik apie 20 proc. perkančiųjų. Ko nors kito tikėtis būtų tiesiog naivu.
Tačiau to tikimasi. Ir ne tik tikimasi, bet kad taip ir būtų, imamasi vaistinių reguliavimo. Pvz., 2009 m. įtvirtintas reikalavimas, kad vaistinės privalo pacientams pasiūlyti pigiausią kompensuojamąjį vaistą. Dėl prievolės pasiūlyti pigiausią vaistą vaistinės privalomai turėjo įsigyti monitorius. Vadinasi, vaistininkas privalo žodžiu pirkėjui pasiūlyti pigiausią vaistą ir parodyti informaciją apie vaistų kainas ir priemokas monitoriaus ekrane. Vaistinės turėjo padengti visas išlaidas, susijusias su monitorių įsigijimu ir programinės įrangos įdiegimu. Vidutiniškai vienai vaistinei tai kainavo apie 274 eurus. Vaistinių apklausa atskleidė, kad dėl šios prievolės vieno kliento aptarnavimo trukmė vaistinėse pailgėja nuo 1 iki 5 minučių, vidutiniškai apie 2,5 min.
Tačiau reguliavimas nepadėjo. PSDF išlaidos vaistams ir pacientų priemokų suma kompensuojamiesiems vaistams vis tiek didėja. Esant vaistų subsidijai, kaina nebėra pagrindinis vaistų pasirinkimo motyvas, tad ir reguliavimas negali veikti.
Tačiau Sveikatos apsaugos ministerija mano, kad ne čia šuo pakastas ir nenuleidžia rankų. Esą vaistinės pažeisdamos įstatymus nepasiūlo pigesnių vaistų, dėl to žmonės nesužino, kad tokių yra. Dėl to siūloma įvesti ir pradėti vykdyti slaptus kontrolinius pirkimus. Verslą prižiūrinčios institucijos galėtų apsimesti pirkėjais ir tikrinti, ar tikrai kiekvieną kartą yra pasiūlomas pigiausias vaistas, ir jei nepasiūlomas – vaistines bausti.
Bet juk akivaizdu, kad jokie slapti kontroliniai pirkimai nepadės. Visa tai labiau panašu į nesibaigiančią reguliavimo grandinę. Pirma – valdžia ima subsidijuoti vaistus, o tai daug kainuoja. Antra, ji įveda prievolę vaistinėms siūlyti pigiausią vaistą, ir tai, žinoma, neveikia. Trečia, valdžia siūlo vaistines griežčiau tikrinti. Kas toliau? Galbūt kitas žingsnis bus apskritai uždrausti pirkti brangesnius vaistus? Galbūt tai išspręstų problemą? Kai ignoruoji realybę, reguliavimų gali prisigalvoti daug.
Ką valdžia gali padaryti – panaikinti savo pačios priimtus kvailus reguliavimus, branginančius vaistus. Pavyzdžiui, padaryti taip, kad vaistus iš bet kurios kitos ES šalies, kur jie yra pigesni, būtų paprasta ir legalu atvežti į Lietuvą. Į Kompensuojamųjų vaistų sąrašą įtraukti vaistus, kurie yra bent kiek pigesni, o ne tik tuos, kurie yra būtinai perpus pigesni (šiuo metu galioja tokia taisyklė). Kuo greičiau panaikinti taisyklę, kad vienu adresu gali būti registruota tik viena vaistinė. Reikia tik politinės valios – štai, po ilgų Konkurencijos tarybos ir kitų institucijų reikalavimų panaikinta taisyklė, kad vaistinė privalo būti mažiausiai 60 kvadratinių metrų ploto.
Vytautas Žukauskas - Lietuvos laisvosios rinkos instituto viceprezidentas
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: