Šiuokart atsakymo ieškoti tarp toli siekiančių eilučių nereikės: vėjo nė vienas mūsų nesame matę. Nes visuomet matome tik jo pasekmes. Kartais jos visai malonios (kai prie jūros gražiai plaikstosi vasariški gražių moterų rūbeliai), o kartais – itin baisios (pavyzdžiui, kai 1967 metų spalyje uraganas visiškai sugriovė Palangos tiltą ir nuniokojo pajūrio miškus). Tiesa, ne visi tai prisimena.
Tačiau, jei paklausiu, kada panašus uraganas siautė jūsų sieloje, kada jis griovė iki tol kruopščiai statytus tiltus, neabejoju: prisiminsite. Šiandien šnekame apie pyktį.
Iš pykčio galima parausti (kai kas sako – net pamėlynuoti). Kai kurių, sako, visą kūną dėmės išmuša. Kiti jausmai ateina vėliau. Kai naktį iš nuoskaudos (ir, žinoma, pykčio) užmigti nebegalite. Kai norite mušti, mušti, ir - užmušti. Kai be garso išrėkiate: „Niekada neatleisiu!“. Kai imate kvėpuoti jau ne oru, o kažkokiu degiu mišiniu. Kai ne rankas ar kojas, o, atrodo, širdį sutraukia mėšlungis. Ir taip toliau.
Bet dabar taip nėra. Todėl lieka erdvės protingai jūsų minčiai. Ir visiškai ramiam pasiskaitymui. Nors tai tikrai nėra pati maloniausia tema.
Beje, uraganas nėra būtinas atributas. Kažkas suskaičiavo, kad, jei vairuojate, pakeliui į darbą ir iš jo bent kartą per dieną jums norėjosi tą kitą, jūsų požiūriu neteisingai vairuojantįjį, nušauti. Jei po kankinamai sunkios darbo dienos jums norisi griūti į lovą, o kaimynas viršuje (23 valandą) 129 decibelų stiprumu transliuoja Alą Pugačiovą, kyla neišpasakytas noras padegti jo duris. Ir taip toliau. Baigiu. Nes tolesnis konkretizavimas šio rašinio autoriui gali užtraukti atsakomybę už neapykantos (kuri taip pat yra pyktis) kurstymą.
Kas gi atsitinka, kai supykstame? Vadovėlinės tiesos yra tokios: įsitempia parasimpatinė sistema. Toji pati, kuri valdo vidaus organų raumenis bei liaukas. Sutrikus tai sistemai, pirmiausia kenčia kepenys ir tulžies latakai (prisimenate tą „iš pykčio net pažaliavo“?). Pyktis tampa pamatu formuotis tulžies pūslės akmenims. Paskui į kraują išsiskiria adrenalinas bei noradrenalinas. Šie hormonai ima kenkti kraujagyslėms. (Širdies bei kraujagyslių ligos – dažniausios pikčiurnų palydovės). Gydytojai tvirtina, kad tarp infarktą patyrusiųjų – tikrai ne vienas ir ne du, kurie kasdien rasdavo, ant ko griežti dantį. Ir, žinoma, daktarai būtinai primins, kad visokeriopais tyrimais nustatyta, jog žmonės, kaupiantys savyje neigiamas emocijas, dažniau suserga vėžinėmis ligomis.
Po šitokios tirados jūs, žinoma, supratote, kaip blogai yra pykti, ir kaip pykdami kenkiame patys sau. Ir dabar laukiate recepto, kuris išgelbėtų nuo pykčio priepuolių.
Turiu receptą, kaip nepykti ant lietuviškų (vadinamųjų „šventinių“) televizijos programų. Bet kai jį išduosiu, paprašysit lašelių, po kurių jūsų nenervintų balsavimai Seime. Jei ir tai pateikčiau, turbūt klaustumėte, ką pasakyti žmonai, kai ji apžergusi šniokščiantį dulkių siurblį atskrenda į kambarį, kai iki ketvirtojo kėlinio pabaigos („Žalgiris“- „Lietuvos rytas“) lieka pusantros minutės. Vaistai yra. Yra netgi vaistas nuo pykčio, kai ties prekybos centru randate nulaužtą savo automobilio veidrodėlį.
Bet esmė slypi kitur: turėtume labai susirūpinti savo sveikata, jei dėl ką tik išvardintų priežasčių... nesupyktume.
Psichoterapeutai ir psichologai yra prirašę šimtus straipsnių apie pykčio ir streso valdymą. Ir apie jo užgniaužimą – taip pat. Bet prisipažinkim: kiekvienas esame sutikę ir pažįstame visiškai nekonfliktišką bei malonų žmogų, su kuriuo mums vienoje kompanijoje visai nesinori būti. Nes keistas jis toks: nes viskas jam gerai. Toks – tarsi nesveikas. Nes, kai emociją „užspaudi“ viduje, ji ten mutuoja. Ėda jėgas. Gimsta apatija. Kuri kada nors skaudžiai išlys į paviršių.
Bet dabar – ne apie tą jūsų pažįstamą keistuolį, o apie tai, kaip jau gerokai supykus tą pyktį į rankas paimti.
Visos mūsų santykius griaunančios emocijos kyla dėl neadekvataus tikrovės suvokimo. Šiandien nespalvotas televizoriaus ekranas mums taip pat būtų jau neadekvatus. Todėl vos tik pajusite, kad jau kraujas verda, kad pyktis tuoj tuoj į paviršių išsiverš, pabandykite savy rasti tokį keistą jungiklį: įjunkite spalvą.
Mat pyktis – nebandykite to užginčyti – yra juodas! (90 procentų tikimybė, kad būtent taip jį įsivaizduojate!). Paspalvinkit. Pažalinkit. Paraudoninkit. Oranžinės pridėkit. Ir blogosios emocijos susilpnės. Sustiprės protingas požiūris į realybę. Bet šis metodas – tik kūrybingoms asmenybėms.
Racionalesnį (matematiškąjį) mąstymą įvaldžiusiems reikalingas kitoks neuroninių ryšių modelis. Jiems patarimas – nedelsiant atskirti pyktį nuo likusio proto. Pradės šviesėti.
Jei esate ragavę biologijos ar medicinos mokslų, dar paprasčiau. Jūs gi tikrai žinote, kad bet koks stresas organizmui siunčia signalą „kortizolis!“. Tad teks skubiai apsidairyti, ar nėra šalia arbatinuko, ir kaisti arbatą. (Arbata kortizolio kiekį organizme per minutę sumažina 40 procentų).
Bet visa tai – tik iš dalies patikrintos teorijos.
Gerai patikrinta teorija yra senelių patirtis: suskaičiuoti nuo vieno iki dešimties. Greitesnis šiuolaikinis metodas: bent iki penkių.
Agathos Christie metodas: „Protingi žmonės neįsižeidžia, jie daro išvadas...“
Šerloko Holmso ir Alberto Einšteino metodas: ir realusis mokslininkas, ir garsusis pesonažas streso akivaizdoje griebdavosi antrinės – tikrai ne profesinės veiklos – imdavo į rankas smuiką.
Nežinomo autoriaus metodas: pasakykit sau, kad viena minutė pykčio atima 60 sekundžių laimės. Ir nusišypsokit. Ta šypsena nepatiks jus įžeidusiam. Bet taip ir turi būti.
Pats geriausias metodas (nusiginklavimo technika): „Taip, tu teisus. Atsiprašau.“
Ir - geresnis už patį geriausią metodas: kvėpuok. Kiekvieną kartą, kai jautiesi įsiutęs, paniekintas ar nelaimingas – kvėpuok. Susikoncentruok į kvėpavimą. Įkvėpk giliai. Ir iškvėpk. Ir dar kartą.
Kol pamatysi vėją, o ne jo pasekmes.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: