„Eurostat“ paskelbus, kad kas trečias lietuvis gyvena ties skurdo riba, atsirado pasibaisėjusių lietuviškais atlyginiamais. Bet iš tiesų pasibaisėtini yra ne atlyginimai, o veidmainystė. Visų Vyriausybių veidmainystė, leidusi dirbti trečdaliui mokytojų už 500 eurų, socialiniams darbuotojams už 460 eurų, o kultūros darbuotojams dažnai ir už dar mažiau.
Pasibaisėtina ir ekonomistų veidmainystė, nes kartu su verslo atstovais jie metų metais rypavo apie ekonomikos pyrago didinimą ir menko pastabas apie neteisybę dalijant tą pyragą.
Dar baisesnė didžiojo verslo veidmainystė, kai viena didžiausių ir stipriausių šalies įmonių skaičiuoja 50 milijonų grynojo metinio pelno, o savo penkiolikai tūkstančių darbuotojų vidutiniškai moka vos daugiau nei 560 eurų neatskaičius mokesčių.
Pono Gitano Nausėdos sąžinę ir baisėjimąsi mažais atlyginimais pažadino prezidentiniai reitingai, bet, žinot, jei atvirai, praregėjimo priežastys man visai nerūpi. Kiekvienas balsas besijungiantis į teisingumo reikalaujančių chorą yra priimtinas. Net, jei jis proginis.
Šiandien labai populiarus nacionalinių idėjų bei susitarimų žanras. Būtų puiki idėja tiesiog susitarti, kad ir verslas, ir valstybė įsipareigos atlyginimus pagal perkamąją galią (ne šiaip vidurkius, bet lyginant kainas ir atlyginimus) didinti iki ES vidurkio.
Tačiau paprasčiau yra baisėtis arba gintis replikomis „bus atlyginimai, kai bus rezultatai“, „produktyvumas neauga taip greitai, kaip atlyginimai“ ir taip toliau.
Pasibaisėtinai menki atlyginimai yra svarbūs ir dar dėl vieno aspekto. Jie programuoja pasibaisėtinai mažas pensijas.
Ir štai čia, mes, socialdemokratai, turime pasiūlymą Vyriausybei, darbdaviams ir profesinėms sąjungoms. Tiesa, jis prieštarautų ką tik pasirašytam nacionaliniam (keistas pavadinimas, kai jo įgyvendinimui nesutelkta politinių partijų parama, bet tiek to) susitarimui.
Siūlau 5 procentais padidinti įmonių pelno mokestį ir jį nukreipti į specialų valstybės ir profesinių sąjungų valdomą (per konkurso būdu atrinktus fondų administratorius) pensijų fondą. Pervesta suma būtų paskirstyta kiekvienam dirbančiajam į jo individualią sąskaitą proporcingai jo darbo užmokesčiui įmonėje.
Pelnas yra toks įdomus dalykas, nes į jį iš skirtingų pozicijų žiūri tiek kapitalo savininkai, tiek dirbantieji. Verslininkams pelnas yra apdovanojimas už riziką, dirbantiesiems – neišmokėta atlyginimo dalis. Verslas sako, kad dėl atlyginimo didinimo jis rizikuoja netekti konkurencingumo rinkoje, darbuotojai tuo netiki, siūlo susimažinti pelną.
Šį amžiną prieštaravimą leistų sušvelninti pelno dalies nukreipimas į pačių profesinių sąjungų (ir valstybės) prižiūrimą pensijų fondą. Be to, tai padėtų pačioms įmonėms derantis dėl atlyginimų didinimo su dirbančiaisiais. Net jei verslas nenorėtų didinti darbo užmokesčio ir paaiškėtų, jog neišmokėta atlyginimo dalis „nusėdo“ pelnuose, įmonės samdomi darbuotojai vis tiek gautų pinigus per pensijų fondą.
Toks pensijų fondas būtų unikalus tuo, jog jame galėtų būti įgyvendintas individualių sąskaitų ir mokestinių kreditų (kai sunkiu laikotarpiu gali tiesiog pasiskolinti iš savo pensijų sąskaitos) principas, kurį remia Raimondas Kuodis, nes valstybė visada turės galimybę užtikrinti reikalingus finansinius srautus nepardavinėjant fondo investicinio portfelio.
Ko tam reikia? Politinės valios iš Vyriausybės, profesinių sąjungų susivienijimo ir daugiau sąžiningumo iš verslo. Socialdemokratų palaikymą gausit dovanai.
.JPG)
.JPG)
.jpg)
.JPG)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
.jpg)
Komentuoti: