Berniukui pavyksta ištarti „Aš myliu Lietuvą“ ir pašaipūnas ima juoktis. Bent šį tą sugebi - konstatuoja iš emigrantų vaiko besityčiojęs savimi patenkintas pilietis. Sutrikęs žeminamas vaikas nuolankiai stengėsi atsakyti į ieškojusio priekabių suaugusio žmogaus klausimus ir man buvo nuoširdžiai baisu, kiek žemai mes galime pulti, ir ką mes padarėme savo vaikams, kad net gyvendami ten, kur žmogus orumas ginamas ženkliai geriau, jie vis tiek atpažįsta įprastinį –„suaugęs žemina vaiką“- elgesio modelį ir jam paklūsta.

Šitas vaizdo įrašas buvo wrong on so many counts. Lietuva nesugebėjo pasirūpinti tais žmonėmis, kuriems teko išvažiuoti tam, kad galėtų išgyventi. Galbūt tam, kad galėtų pasirūpinti savo vaikais ir jau tikrai ne tam, kad nusipelnytų patyčių. Jau ir taip sunku suprasti neapykantą ir panieką žmonėms, kurie sunkiu darbu užsidirba pragyvenimui svetur, nes čia tiesiog neturėjo darbo arba uždirbdavo tiek, kad nauji sportbačiai vaikui vidury mokslo metų buvo neįveikiamas iššūkis šeimos finansams.
 

Bet kai pradedame tyčiotis iš vaikų už tai, kad jie nemoka lietuvių kalbos, taip gerai kaip mums norėtųsi - tai kažkoks naujas ypač žemas lygis. Man jau teko matyti ne vieną giminės susiėjimą, kai anūkai ar sūnėnai ar krikšto dukros egzaminuojami KGB tardytojui gėdos nepadarysiančiais metodais ir tuomet viešai išgėdinami už lietuvybės praradimą.

Kažkada Martyno Mažvydo bibliotekos teisės skaitykloje studijavau vaikų nužudymo bylas. Vienas atvejis buvo ypač žiaurus ir beprasmis. Tėvai nukankino mažylį už tai, kad šis nesugebėjo taisyklingai ištarti žodžio „drugelis“. Mirties bausmė už kalbos klaidas. Ekstremalios situacijos - bet esmė ta pati. Parodyti savo neapykantą pažeminant silpniausius - už tėvų emigracijos „nuodėmę“ mokančius vaikus. Tik nesuklyskim. Taip parodome ne vaikų išsilavinimo spragas, ne jų meilės Lietuvai trūkumą, tik savo neapsakomai juodą smurte paskendusią sielą.
 
Ar tikrai žmogaus kokybė priklauso nuo gimtosios kalbos nepriekaištingo mokėjimo? Jei taip būtų, matyt, turėtume velniop išmesti ne vieną ministrą ar Seimo narį, bet vilsimės, kad kalbos policijos laikai dar neatėjo. Ir ne vaiko kaltė, kad jis gyvena ten, kur aplink niekas nekalba lietuviškai, o jo vienintelė lietuvių kalbos mokytoja yra kartais aplankanti močiutė, nes Švietimo ir mokslo ministerija vis dar neatšaukia tvarkos, pagal kurią galimybė užsienyje gyvenantiems lietuvių vaikams mokytis lietuvių kalbos ir lietuvių kalba buvo atimta taupant lėšas dar prieš 5 metus.
 
Mes svarstome įvesti privalomą etnologijos mokymą. Taip, nesiginčiju, svarbu žinoti savo šaknis, svarbu žinoti istoriją. Tai va, priminsiu kitas istorijos pamokas. Kas ėjo kartu Mariaus Ivaškevičiaus inicijuotose eitynėse Molėtuose, galėjo pajusti visa savo esybe, kur nuveda empatijos stoka, žiaurumas, nepakantumas kitokiam. Todėl gal geriau įveskime privalomas psichologijos pamokas ir gal kuo skubiau praveskime jas patys sau, kad suprastume kas iš tikrųjų svarbu, kas pjauna širdį tarsi dobilą*, o kas tik šiaip gražu.
 
Ir gal tada suprasime, kad mes nepasirūpinome tais vaikais - ir šiandien privalome bent jau grąžinti nuotolinio lietuvių kalbos mokymosi programą po visą pasaulį išsibarsčiusiems lietuviukams. Gal suprasime, kad kaip valstybė turim saugoti kiekvieną pilietį - išsaugoti ir neatstumti. O tiems, kurie fiziškai gyvena toli, padėti būti arti širdimi. Ir pasu. Nes Lietuvos pilietybė, dėl kurios čia laužome ietis, mums turi būti reikalinga netgi labiau nei jiems - nes žemindami ir atstumdami išvykusius mes kalame vinį į savo karstą. Nereikia. Norinčių mus užkalti ir taip yra.
 
*iš Vytauto Kernagio dainos "Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj", poeto Marcelijaus Martinaičio eilės