Tada padėkojau, namuose pasijuokiau su namiškiais, darbe pasakiau artimesniems kolegoms, telefonu - kolegoms kitose šalyse... Bet kai ėmiau apgalvoti, nagi, puiki psichoterapija, tikra teisybė: pasodinęs runkelį niekaip ananaso neišauginsi.
O minėtas pacientas buvo tas, kuris neva mano dėka liko gyventi šeimoje su ta pačia žmona ir vaikais... Dabar sako: „Gerai , su manim ta pati mano ponia, vaikai jau gyvena kas sau... Mes vakarais verdam avižų košę, žiūrim filmą sugulę ant sofos... Gyvenam ir tiek. Judam krutam, gerai, kad neišėjau, ne kažką kitą būčiau suradęs. Nors pagundų buvo, užmojų irgi... Ėmiau ir paklausiau jūsų, kai sakėt, kad nereikia skaudinti kitų. Nežinau, ar gerai. Gal mano ponia būtų sulaukusi kokio princo, bet dabar abu gulinėjam prieš TV vakarais. Nėra blogai...“
Pastarojo laikotarpio debatai šeiminiais klausimais skamba neįprastu būdu, rizikingais teiginiais, kad gyvename vieną kartą, tad gyvenimas skirtas turėtų būti tik tarsi sau pačiam? Bet ko gi jis vertas, jei gyventi tik dėl savęs? Vienas sau žmogus yra tarsi dreifuojanti valtis. Be krypties. Manyčiau, kad rizikinga skatinti gyvenimą dėl savęs ir nusigręžimą nuo šalia esančiojo. Tokiu būdu žadinamas egoizmas, blokuojama galimybė ugdyti žmogiškus jausmus. Klinikinės praktikos metu sutikta labai daug pacientų, išsakančių viltį sukurti prasmingą asmeninį gyvenimą, sukurti šeimą, norą būti reikalingam ir mylimam.
Žmonės nori išreikšti kilnius ir pasiaukojamus jausmus, nori mylėti ir būti mylimi. Tai pati sveikiausia pozicija ir adekvatūs, normalūs siekiai. Pagaliau visi turime šeimas, turime tėvą, mamą, vaikus, ir tai yra brangiausi žmonės kiekvieno gyvenime, kurių nepakeis nei draugai, nei kaimynai, nei karjeros ar projektų partneriai. Pamenu, per studijas vieno vakarėlio metu besilinksmindami studentai kartu filosofavom apie merginų ir vaikinų žavesį, ir visam laikui įsiminė vieno grupioko pasakyti žodžiai: „Niekas taip nepapuošia moters kaip vestuvinis žiedas, tai svarbi moters charakteristika.“ Tada dar visi buvom be šeimų, bet kupini svajonių. Sukurti šeimą ir joje gyventi - tai yra niekada nesibaigiančios aukštojo mokslo studijos ir dažni egzaminai.
Pastaruoju laikotarpiu šeima išgyvena krizę. Tą reikėtų identifikuoti, ir ieškoti būdų šeimai sustiprinti, padėti, o ne ją pribaigti, išardyti. Iširusi šeima visada atneša skaudžią patirtį ir asmenybę traumuoja. Vieni atsigauna, o kiti niekada - arba pakartoja klaidas, arba vienumoje ritasi į tolesnį asmenybės sunykimą. Gali būti savižudybės priežastimi. Bet kuri suirusi šeima byloja apie asmenybės pralaimėjimą: arba nemokėjai tinkamai pasirinkti, arba nemokėjai sugyventi. Na, šeima – tai pirmiausia mokslas sugyventi, pasitarnauti, (kiek daugiau negu kavytę į lovą atnešti).
Tokias istorijas tenka narplioti, konsultuojant psichikos pacientus. O kur dar iširusių šeimų vaikų likimai, jiems įvaryti kompleksai. Vėliau jie bijo ar nenori patys kurti šeimos arba atvirkščiai - skuba tą daryti su greičiausiai pasitaikiusiu partneriu, slapta svajodami pasielgti kitaip, tačiau paprastai atkartoja jiems žinomą elgesio modelį. Dabar daug galimybių - galima keisti lytį (ir įsivaizduoti, kad tai bus galimybė jaustis geriau, įsivaizduoti, kad laimę galima surasti su ta pačia lytimi sukūrus šeimą). Gal... Bet tai vis tiek gyvenimas dėl savęs, savojo ego maitinimas ir auginimas.
Na, jeigu toks pasirinkimas - jokia psichoterapija čia ne prie ko... Galima tenkinti savo seksualinius poreikius, auginti gyvūnėlius, keliauti po pasaulį, pirkti gražius rūbus... Ir dar daug pasirinkimų daryti. Yra asmenų, kurie laimingi tik save mylėdami. Negi jiems trukdysi... ir smerkti jų nereikėtų ar šaipytis - tai tiesiog tokie žmonės, kurie myli save. Svarbiausia, kad nežalotų kitų žmonių fiziškai ar dvasiškai. Tegu sau gyvena. Jie gali būti gražūs, protingi. Gal nešiojasi savas žaizdas ar nuoskaudas, ar tuštumą - nebūtinai mums pasakys. Turėjau pacientų, kurie sudarė galimybės juos įsimylėti, bet paskui apkaltino asmenis juos mylėjusius priekabiavimu. Painiava, ašaros, skausmas, patyčios...
Gydytojo profesijoje šeiminės anamnezės žinojimas yra būtinas, privalomas, taigi šeiminis gyvenimas svarbus sveikatai. Ypač tai svarbi informacija psichiatrinėje praktikoje. Psichiatras pradeda savąjį interviu klausimais apie kilmę, šeimą, kurioje gimė ir augo pacientas, ligas šeimoje bei giminėje. Ne veltui patarlė „obuolys nuo obels netoli rieda“ žinotina psichiatrui - gautus atsakymus tuoj pat tenka kliniškai įvertinti ir sieti su dabartine ligonio būkle. Mano pacientai žino, kad mes kalbame ir apie intymiąsias šeimines paslaptis, pavyzdžiui, ar atėjo jie į šį pasaulį iš meilės.
Pokalbiai apie seksualinį gyvenimą būna kertinė informacija, padedanti gydytojui susigaudyti, kas gi iš tikrųjų vyksta ir kodėl. Jau renkant anamnezę, šeiminio turinio klausimai būna terapiniai ir atsakymai į juos gydytojui signalizuoja daugybę simptomų bei ženklų klinikiniam mąstymui. Tai kaip gi galėčiau teigti, kad pilna šeima nėra vertybė? Suaugęs žmogus turi visas galimybes keistis, dvasiškai augti ir turėti visavertį bei vertingą gyvenimą šeimoje.
Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos psichiatrijos vadovėliai po kelias dalis skiria šeiminių santykių nagrinėjimui, vertindami juos kaip svarbius psichikos būsenai. Britų psichiatrijos vadovėlis šeimą apibrėžia kaip fundamentalų vienetą, visuomenės ląstelę, kurioje vyksta svarbi žmogaus gyvenimo dinamika. Nepaisant šeimos gyvenimo specifikos, papročių, mitų, legendų ir folkloro, įvairių kultūrų šeiminių santykių jėga turi galios veikti kiekvieną asmenį, ir to poveikio pavyzdžiais savo ruožtu formuoti moralės bei politikos dėsnius visuomenėje.
Per pastaruosius 150 metų įvairios naujos akademinės disciplinos, įskaitant antropologiją, sociologiją, socialinę istoriją, skyrė nemažai dėmesio įvairioms šeimos struktūroms, esančioms įvairiose kultūrose įvairiais istoriniais periodais. Vakarų medicina, orientuota daugiau į genetinį ligų perdavimo mechanizmą, į šeimą atsižvelgdavo ribotai, dėmesį sutelkdama daugiau į asmenį ir nepakankamai į asmens sugebėjimą turėti asmeninius santykius, įskaitant ir pasitenkinimą teikiančius šeimynius santykius.
Zigmundo Freudo įdomūs ir provokuojantys pasisakymai apie santuokinius bei šeiminius santykius bei jų reikšmę asmens normalios psichinės būsenos raidai bei patologinių mechanizmų formavimosi prielaidas yra aptinkami daugybėje jo raštų vietų. Freudo pasekėjai surinko ir apibendrino jo formuluotes, pavyzdžiui J.C.Flugel‘is 1921 metais išleido pirmąjį detalų psichoanalitinį šeiminių santykių vadovėlį.
Indijoje Freudo teorijos neįgijo populiarumo, šioje šalyje vietos psichiatrams Freudas žinotinas dėl bendro išsilavinimo, tačiau jo teorijos nerekomenduojamos taikyti šeimos terapijos seansams, kaip rizikingos ir galinčios išprovokuoti šeimos suirimą - indai turi savo šeiminių santykių filosofiją, kuri remiasi ne konfliktų sprendimo menu, bet sugebėjimu išpildyti savas pareigas. Rytuose teigiama: „Padaryk, kas tau priklauso padaryti, ir turėsi ramybę“. Rytuose yra labiau vertinamas ne sugebėjimas konfliktus spręsti, bet sugebėjimas jų išvengti, tuo remiasi ir indiškoji psichoterapija. Indijoje būdinga gyventi šeimoje ištisoms kartoms (joint family), šeimoje visada yra įvairaus amžiaus žmonių, ir reikalinga daug išminties visiems sugyventi.
Jungtinėje Karalystėje (JK) vaiko auklėjimo gairės ir darbas su probleminiu vaiku bei jo tėvais remiasi Anos Freud, Melanie Klein ir Donald Winnicot idėjomis. Dažniausiai dirbama su mama, nagrinėjama, kaip mamos nerimas atsiliepia jos vaikams ir sukelia pastarųjų psichopatologines būsenas. Šis darbas JK yra vis dažniau patikimas socialiniams darbuotojams ir tik retais atvejais psichiatrams. O JAV vaiko psichikos formavimosi tyrimų ir praktikos pagrindinis akcentas yra vaiko emocinės separacijos nuo šeimos kryptingas ugdymas.
Mums gi reikėtų ieškoti savų būdų, kaip padėti šeimai atsigauti, sustiprėti, atrasti efektyvius jos puoselėjimo mechanizmus, o ne griauti ar ardyti, ar ieškoti šeimai alternatyvių gyvenimo būdų. Iš šeimos politikos norėtųsi laukti daugiau priemonių šeimai sustiprinti, sudaryti sąlygas vyrui ir moteriai jaustis jaukiai ir džiugiai kartu, padėti auginti vaikus ir gyventi normalų gyvenimą. Šeima visada yra ir bus žmogaus šaknys. Ir vertybė, kurią galime turėti arba prarasti.
Palmira Rudalevičienė, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė , MRU asocijuota profesore, konsultuojanti ir vizituojanti specialistė JK nuo 2006
.jpg)
.png)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg "„Esu labai laimingas žmogus. Mano mama yra net pasakiusi frazę, kad mane ištiko laiminga nelaimė. Žodžių žaismas, bet traumos dėka mano gyvenimas pasikeitė į gerąją pusę“, - sako Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius.")
Komentuoti: