Juodas automobilis – ne kliūtis
Trečius metus tokiose varžybose dalyvaujantis Benediktas Vanagas, važiuojantis su šturmanu iš Baltarusijos Andrejumi Rudnickiu, sportinius automobilius pastaraisiais metais dažo juodai. Pasakysite, kad ši spalva kaip tik „pritraukia“ saulės spindulius ir tampa papildomu karščio faktoriumi.
Pats sportininkas su tuo linkęs nesutikti: „Mūsų „Toyota“ šiemet net kondicionierių turės, tikrai neturėtume perkaisti. Bet dvejus pirmuosius dalyvavimo Dakaro lenktynėse metus turėjome vargo. Tiksliau – tai buvo tikras jėgų išbandymas. Nes per dieną reikia nuvažiuoti po kelis šimtus kilometrų, ir tai ne šiaip sau pasivažinėjimas, o darbas, reikalaujantis maksimalios koncentracijos nuo pirmo iki paskutinio metro. Galite puikiai suprasti, kaip jaučiamės vakare, po dienos etapo, o juk taip važiuoti reikės dvi savaites iš eilės.“
Lenktynininko teigimu, sportinio automobilio salone yra maždaug 20-30 laipsnių karščiau nei lauke. Aišku, kondicionierius šių metų varžybose suteiks daugiau komforto ekipažo nariams. Tačiau nustatyti ypatingos vėsos – nerekomenduojama: „Vis tiek į lauką tenka išeiti, o jeigu salone bus labai vėsu, organizmas dėl tokių temperatūros skirtumų gali peršalti, slogos ar kosulio tokiose varžybose tikrai nereikia“, - sakė sportininkas.
B.Vanagas ir jo šturmanas A.Rudnickis 2014 m. Dakaro lenktynėse į kiekvieno etapo startą pasiimdavo po 4,5 litro termosus, pripildytus mineralais praturtinto vandens. Netenkant skysčio, organizmui kiltų papildomų problemų, todėl sportininkai, turėdami galimybę, tuos termosus ištuštindavo. „Puikiai pamenu vieną dieną, tada buvo ypač karšta, išgėriau dešimt litrų skysčių. Maždaug pusę mūsų kasdien išgeriamų skysčių sudarydavo vanduo, kitą dalį – vanduo su specialiais papildais. Kai tiek daug prakaituoji ir geri, iš organizmo išplaunami ir visi šlakai, ir daug naudingų medžiagų. Todėl turime mums tinkančių papildų, kurie padeda atstatyti mikroelementų balansą organizme“, - pasakoja 37 m. lenktynininkas.
 
Aklimatizacija nevargina
Benediktas ir Andrejus miegos ant jų techninės pagalbos automobilio stogo esančiose palapinėse. „Galima miegoti su visais, bendroje palapinėje, vadinamame bivake, bet ten labai daug žmonių – vieni anksčiau keliasi, kiti ilgai vakaroja, ką nors tvarko, o Dakare kiekviena poilsio minutė yra labai svarbi. Todėl pasirinkome miegoti kompaktiškose išskleidžiamose palapinėse ant sunkvežimio stogo“. Į klausimą, ar greta miegantys vyrai knarkimu vienas kitam netrukdo, Benediktas su šypsena atsako: „Man Andrejus – ne, o dėl mano knarkimo jis irgi nesiskundė. Manau, kad po varginančios dienos reikia paprasčiausiai pailsėti, todėl tokios smulkmenos jau neberūpi“.
Kai sportininkai eina miegoti (kartais ta naktis būna ypač trumpa), mechanikai lieka tvarkyti technikos. 5-6 valandų skirtumas su Lietuva nebeturi įtakos: visa dalyvaujančių Dakare „komanda“ į Pietų Ameriką atskrenda, likus kelioms dienoms iki starto. O kai darbas tiesiog turi būti padarytas, apie poilsio valandas jau niekas nebekalba: Dakaras yra jėgų ir ištvermės išbandymas ne tik lenktynininkams, bet ir visai jų „komandai“. B.Vanago teigimu, komandos nariai visuomet pasiima kokių nors lauktuvių iš Lietuvos: kai pasitaiko galimybė atsipūsti, jie su malonumu suvalgo gabalėlį juodos lietuviškos duonos ar mėsos.
 
Meniu visiems skoniams
Dakaro lenktynių dalyviai prieš dienos etapo startą gauna organizatorių pasiūlytą sausą davinį – jo turėtų užtekti iki vakarienės, nes pietų pertraukos tokiose varžybose, suprantama, nebūna. „Tie maisto daviniai antrą savaitę pradeda atsibosti, kiekvieną dieną – tas pats. Rinkinyje yra mažiukas sulčių pakelis, įvairių riešutų, džiovintų vaisių, kokių nors konservų, sausainių, šokoladukų... Lenktynėse reikia išnaudoti visas laisvesnes akimirkas – jeigu žinome, kad kelio atkarpa bus ne tokia sudėtinga, mėginame tuo metu ką nors įmesti į skrandį, nes energijos tikrai reikia daug“, - pasakoja lenktynininkas.
Dakare šiemet startuoja 138 visureigių ekipažai, 64 sunkvežimiai, 48 keturračiais važiuojantys sportininkai ir 164 motociklininkai, iš viso lenktynėse dalyvaus 665 sportininkai iš 53 valstybių. Pirmą kartą šiose lenktynėse startuoja Naujosios Zelandijos, Indijos ir Taivano atstovai.
Tokiam internacionaliniam kolektyvui, pasak B.Vanago, organizatoriai vakarais ir rytais pateikia tikrai įvairų maistą. Kalbėti apie „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų meniu čia nedera – maistas turi būti lengvai virškinamas, šviežas, sveikas, įvairus. Ir rinktis tikrai gali visi – sportininkams nekyla problemų, jeigu kas nors, pavyzdžiui, nevalgo mėsos. Organizatorių siūlomas meniu – tarptautinis, jame paprastai būna 2-3 pagrindiniai patiekalai ir daug įvairių garnyrų ar užkandžių. Lenktynininkai gali rinktis vištieną, jautieną, makaronus, daug daržovių, sveiko, lengvai virškinamo ir kaloringo maisto. Kava, arbata, įvairios sultys, energiniai ar gaivieji gėrimai – visa tai prie vėlyvų pietų (ar ankstyvos vakarienės – priklausomai nuo to, kada pavyksta pasiekti etapo finišą...) irgi galima rasti.
Pats B.Vanagas prisipažįsta, kad pusryčiams labiausiai mėgsta kiaušinienę su kepta šonine: „Deja, šito patiekalo Dakare nei pernai, nei užpernai nebuvo. Manau, kad ir šiemet tris savaites reikės išsiversti be šitokių pusryčių. Jų tikrai labai pasiilgsiu“, - šypsodamasis sako lenktynininkas.
 
Komentaras 
Lietuvos sporto medicinos centro vadovas Edmundas Švedas:

- Mūsų organizmas tikrai daug gali. Tačiau jį rimtiems išbandymams reikia ruošti. Mačiau Skandinavijos šalyse bėgimo takelius pirtyse – vietos sportininkai treniruojasi ekstremaliomis sąlygomis, kad organizmas priprastų prie karščio. Manau, kad mūsų lenktynininkai turi pakankamai patirties, jiems tai – ne pirmos Dakaro lenktynės, tad jau ankstesnių metų patirtis bus naudinga.
Viena svarbiausių darbingo organizmo išlikimo tokiam karštyje garantijų – tinkamas skysčių balansas. Jeigu nelabai aktyviai sportuojančiam žmogui per vasaros dieną reikia dviejų ar trijų litrų vandens, galite įsivaizduoti, kiek skysčių per dieną perfiltruoja organizmas Dakaro lenktynėse, kur mašinos salone būna nežmoniškai karšta. Per prakaitą pašalintus skysčius, kaip ir mikroelementus, būtina atkurti, nes tokiose ilgose lenktynėse žmogus paprasčiausiai pervargs.