Įsidarbino arčiau žmonių

„Kai važiuoju per socialines dirbtuves, matau, kaip žmonės susibūrę juokiasi, bendrauja, kuria. Ten tiek šviesos ir pozityvo“, – pasakoja projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ koordinatorė Svajonė Rainienė. Moteris daugiau nei dvidešimt metų praleido socialinėje srityje, dirbo savivaldybės administracijoje, o dabar vadovauja socialinių dirbtuvių, skirtų intelekto ir psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, plėtrai.
 
„Visada dirbau su žmonėmis, kuriems reikalinga socialinė pagalba. Nuo piniginės paramos administravimo iki įvairių socialinių paslaugų teikimo. Man ta sritis artima“, – savo profesinį kelią prisimena S.Rainienė. Marijampolės savivaldybė, kurioje ji dirbo, buvo viena pirmųjų, aktyviai įsitraukusių į socialinių dirbtuvių projektą.
 
„Savivaldybė labai palaikė šią idėją, ir mes aktyviai įtraukėme bendruomenę, – dalijasi ji. – Netrukus atsidūriau kitoje barikadų pusėje – iš savivaldybės administracijos perėjau į projekto komandą ir matau, kaip sumanymai virsta realiomis paslaugomis.“
 
Smagiausia, anot S.Rainienės, stebėti, kaip žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią, žengia pirmuosius žingsnius savarankiškumo link.
 

„Socialinėse dirbtuvėse kai kurie pirmą kartą gyvenime uždirba pinigus, mokosi juos planuoti. Pavyzdžiui, viena mergina taupė svajonių batams. Kiti taupo vasaros kelionei. Turime žmonių, kurie niekada anksčiau nevažiavo viešuoju transportu, o dabar savarankiškai keliauja į dirbtuves ir grįžta namo“, – dalyvių pasiekimais džiaugiasi projekto „Nuo globos link galimybių: bendruomeninių paslaugų plėtra“ koordinatorė Svajonė Rainienė.

 
Padeda įsidarbinti
 
Užimtumo tarnybos duomenimis, pernai užsiregistravo 13,6 tūkst. asmenų su negalia, o įsidarbino 6 tūkst. Visgi žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia realybė daug sudėtingesnė – durys į darbo rinką jiems dažniausiai lieka užvertos.
 
„Ši grupė patiria didžiausią atskirtį, stigmatizaciją ir dažnai net neturi galimybės įgyti darbo įgūdžių. Socialinėse dirbtuvėse matome, kaip jie atranda pasitikėjimą savimi, o kartu ir visuomenė pamato, kad šie žmonės gali kurti, dirbti ir prisidėti prie bendruomenės gyvenimo“, – tvirtina S.Rainienė.
 
Anot pašnekovės, per metus atviroje darbo rinkoje jau įsidarbino 41 dirbtuvių lankytojas. „Kai kurie susirado ilgalaikį darbą, kiti dirba terminuotus, sezoninus darbus. Kai žmogui tai pirmas darbas gyvenime, labai džiaugiamės, kad pradedame nuo dirbtuvių ir toliau augame.“
 
Įsitraukia ir verslas

Iš viso šalyje veikia 57 socialinės dirbtuvės, kuriose darbinius įgūdžius lavina per septynis šimtus asmenų su intelekto ar psichosocialine negalia. Dirbtuvės veikia daugelyje Lietuvos savivaldybių. „Šią paslaugą plėtoja 47 savivaldybės. Kai kuriose savivaldybėse turime po dvi socialines dirbtuves, bet apskritai jos išsibarsčiusios po visą Lietuvą“, – pasakoja S.Rainienė.
 
Koordinatorės teigimu, dalyviai gauna 50 eurų skatinamąją išmoką per mėnesį, o jei dirbtuvės sugeba realizuoti savo produkciją, gali uždirbti ir daugiau. Kai kurios dirbtuvės jau turi užsakymų iš verslo.
 
„Yra dirbtuvių, kurios bendradarbiauja su baldų gamintojais – siuva baldų spalvų pavyzdžius, apsiuva medžiagų kraštelius. Kitur lankstomos dėžutės įmonėms arba klijuojamos etiketės šampūnams, kondicionieriams“, – pasakoja S.Rainienė.
 
„Tokios veiklos tinka visiems, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar gebėjimų. Vienas greičiau lanksto ar klijuoja, kitas lėčiau, bet visi gali išmokti tai atlikti pagal instrukciją. Tokios užduotys aiškios, struktūruotos, ir kiekvienas gali jas atlikti savo tempu“, – aiškina pašnekovė.
 
Dirbtuvėse vyksta ir kūrybinės veiklos: gaminami kulinarijos, tekstilės, keramikos ar medžio dirbiniai. Pavyzdžiui, Vilniaus „Lietaus vaikai“ gamina originalias žvakes, Panevėžio miesto centre veikia socialinė kavinė „Solidari kava“, kur galima ne tik išgerti kavos, bet ir įsigyti rankų darbo keraminių dirbinių, žvakių, muilų, apyrankių ir interjero dekoracijų.
 
Skleidžiasi talentai
 
Kiekvienas socialinių dirbtuvių lankytojas turi unikalią istoriją. Kaip pasakoja S.Rainienė, vienas pirmųjų Mažeikių rajono neįgaliųjų centro socialinių dirbtuvių lankytojų buvo Gediminas – vaikinas, kuris iš pradžių nė negalėjo pasakyti, ką norėtų veikti.
 
Tokios istorijos socialinėse dirbtuvėse ne išimtis, bet greičiau taisyklė – daugelis ateinančių į dirbtuves niekada nebuvo klausiami apie jų norus ar gebėjimus, pastebi projekto vadovė. „Mes kartais linkę viską padaryti už žmones, nuspręsti už juos. Žmonės pripranta, kad už juos viskas padaroma, todėl netenka pasitikėjimo savo jėgomis, nedrįsta savarankiškai imtis veiksmų“, – sako ji.
 
Gedimino kelias prasidėjo nuo paprastų piešinių. Pastebėjus jo kruopštumą ir gebėjimą piešti tiesias linijas, darbuotojai pasiūlė vaikinui sukirpti detales pagalvėlėms. Vėliau jis mokėsi dygsniuoti, stebėjo siuvimo mašina dirbančią darbuotoją, kol vieną dieną pats paprašė pabandyti siūti.
 
Dabar Gediminas ne tik siuva pagalvėles ir pirkinių maišelius, bet ir organizuoja siuvimo darbus, vertina kitų atliktą darbą, kuria unikalius piešinius, kurie tampa aplikacijomis ir etiketėmis.
 
Kita socialinių dirbtuvių dalyvė – Kretingos dienos veiklos centro lankytoja Skirmantė – iš pradžių buvo uždara, kategoriškai vengė dalyvauti veiklose. Ypač ją atbaidė keramika – mergina, besirūpinanti savo išpuoselėtais nagais, nenorėjo liesti „purvino“ molio.
 
Socialinių dirbtuvių darbuotojai merginą kantriai skatino ir palaikė. Ilgainiui ji sutiko stebėti keramikos užsiėmimus, vėliau išdrįso ir pati prisiliesti prie molio. Nulipdžiusi puikų dubenį, mergina nustebino pati save. Nuo to laiko pasikeitė ir Skirmantės bendravimas – anksčiau užsisklendusi, ji pradėjo dalytis įspūdžiais ir juokauti su kitais dirbtuvių dalyviais.
 
Patirtis, keičianti požiūrį
 
Socialinių dirbtuvių koordinatorė pabrėžia – svarbu ne globoti, bet įgalinti: „Socialinės paslaugos turėtų sudaryti sąlygas žmogui veikti. Globoti reikia tik tuos, kuriems tikrai reikia didelės priežiūros dėl sunkios negalios. Bet net ir globoje turėtume ieškoti būdų, kaip padėti jiems būti kiek įmanoma savarankiškesniems.“
 
Kai leidi žmogui veikti pačiam, pamatai jo stiprybes, įsitikinusi S.Rainienė. Dirbdama su negalią turinčiais žmonėmis, ji teigia praturtėjusi emociškai. „Žmonės su negalia yra ypač nuoširdūs. Jei užmezgi ryšį, jie tikrai tavimi pasitiki ir tą santykį vertina. Važiuoju per dirbtuves ir galvoju – kartais mums atrodo, kad šiems žmonėms taip sunku ir sudėtinga. Bet juose tiek daug šviesos, jie tokie linksmi ir pozityvūs. Kartais pagalvoju, kad jie turi daug daugiau nei mes.“


Projektas „Nepasiduodantys negaliai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 9 tūkst. eurų



Partneriai: