Brandžiam žmogui, išsaugojusiam nekaltybę – „keistuolio“ etiketė
www.lsveikata.lt
2018-08-24
Jeigu suaugęs, net brandus žmogus dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis dar yra išsaugojęs nekaltybę, ar tai galima laikyti problema? Ar tai kraštutinumas, stebuklas, o gal norma? Aplinkinių reakcija į tokius žmones nevienareikšmė. Dažnai pagarbą žmogaus pasirinkimui užtemdo nesupratimas, stebėjimasis ir nepasitikėjimas. Kodėl visuomenė tokia skeptiška?
Vėlyvas skaistumas gali tapti problema, jeigu žmogaus turimas statusas nesiderina su jo suvokimu apie laimę ir harmoniją. Tačiau pati savaime nekaltybė neturėtų tapti kompleksu, nei tapti pajuokos objektu.
Ar tikrai keistuoliai?
JAV mokslininkai, vadovaujami profesoriaus Michael L. Eisenberg iš Stenfordo universiteto, išanalizavo apklausos, kurioje dalyvavo 2469 vyrai ir 5120 moterų nuo 25 iki 45 metų amžiaus, duomenis. Iš jų 13,9 proc. vyrų ir 8,9 proc. moterų pripažino niekada neturėję lytinių santykių. Dažniausi tokio pasirinkimo veiksniais mokslininkai išskyrė religingumą ir atsisakymą vartoti alkoholį. Taip pat moterų atveju nustatytas ryšys tarp aukštojo išsilavinimo ir nekaltybės išsaugojimo.
Žurnalistas ir kelių bestselerių apie seksą autorius Michael Castleman įsitikinęs, kad pasirinkimas išlikti skaisčiam priklauso nuo charakterio. Dažniausiai lytinių santykių iki brandaus amžiaus neturi drovūs, nekomfortiškai priešingos lyties draugijoje besijaučiantys asmenys. Be to, įtakos turi ir emocinė patirtis vaikystėje. Tie, kurie žaidimus su bendraminčiais iškeitė į vienatvę arba buvo atstumti kolektyvo, patyrė patyčias, brandžiame amžiuje dažniau būna išsaugoję nekaltybę.
Galbūt būtent tokios aplinkybės verčia visuomenę į brandų, bet vis dar skaistų žmogų žiūrėti kaip į keistuolį. Tokią nuomonę neretai formuoja ir masinė kultūra.
Labiau vertina santykius
Brandžiame amžiuje, kai žmogaus asmenybė jau susiformavusi, pradėtas seksualinis gyvenimas suteikia daugiau šansų sukurti harmoningus poros santykius. Prie tokios nuomonės priėjo Teksaso universiteto psichologė Paige Harden. Mokslininkė stebėjo 1659 vienalytes dvynių poras nuo 16 iki 29 metų amžiaus. Dalyviai buvo padalyti į tris grupes: tie, kurie „anksti“ (iki 15 m.), „laiku“ (nuo 15 iki 19 m.) ir „vėlai“(po 19 m.) pirmą kartą turėjo lytinius santykius. Trečiosios grupės žmonės buvo įgiję aukštesnį išsilavinimą, socialinį statusą, buvo labiau patenkinti santykiais su partneriu.
Tačiau jie rečiau nei kitų grupių stebimieji vesdavo arba ištekėdavo, turėjo mažiau seksualinių partnerių. Šiuos elgsenos ypatumus, kaip ir vėlesnę seksualinio gyvenimo pradžią, mokslininkė sieja su asmenybės savybėmis ir charakteriu. Tokiems žmonėms santykiuose ypač svarbus saugumas, jiems reikalingas stiprus prisirišimas, todėl partnerį jie renkasi itin atidžiai.
Vienos priežasties nėra
Vienos priežasties, kuri apibendrintų vėlyvą seksualinio gyvenimo pradžią, nėra ir turbūt negali būti. Šį sprendimą kiekvienas mūsų priima remdamasis daugybe veiksnių: charakterio savybėmis, aplinka, svajonėmis ir įsitikinimais. Todėl visuomenė neturėtų tokiam žmogui klijuoti „keistuolio“, „
lūzerio“ ar „senmergės“ etikečių. Juk tai asmeninis pasirinkimas, niekaip neribojantis kito laisvių. Tačiau jei žmogus jaučia, kad vis dėlto jis norėtų turėti lytinį gyvenimą, derėtų pirmiausia sau apie tai prisipažinti. Ir nebijoti keisti gyvenimą, pamiršti vaikystėje patirtas nuoskaudas, nepasitikėjimą ir paties nustatytus apribojimus.
Vėlyvas skaistumas gali tapti problema, jeigu žmogaus turimas statusas nesiderina su jo suvokimu apie laimę ir harmoniją. Tačiau pati savaime nekaltybė neturėtų tapti kompleksu nei tapti pajuokos objektu.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
Komentuoti: