Komentuoja specialistas
Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros docentė dr. Viktorija Čepukienė:
 
Perkelia naštą vaikams
Neretai tėvai užuot sprendę konfliktus tarpusavyje ar išsakę parteriui tai, kas jam (jai) nepatinka, įtraukia į tai savo vaikus. Kodėl tėvai taip elgiasi? Konfliktai su partneriu ir netenkinantys santykiai visada kelia nerimą bei įtampą abiem poros pusėms, kurios norima atsikratyti visais įmanomais būdais. Ir gana didelė konfliktuojančių tėvų dalis nerimo problemą sprendžia jiems prieinamiausiu būdu, tuo, kuriuo konfliktus spręsdavo jų pačių tėvai, t. y. nuleisdami „garą“ vaiko akivaizdoje negirdint partneriui, nuteikinėdami vaiką prieš partnerį, taip jam keršijant, tiesiogiai prašydami vaiko paramos bei užuojautos ir pan. Kartais vaikai matydami tėvų barnius ir vieno iš tėvų prislėgtą nuotaiką patys imasi „gelbėti“ tėvus ar guosti tą, kuris, jų nuomone, yra nuskriaustas, o tėvai tai priima, kaip savaime suprantamą dalyką.
 
Taigi, trianguliacija gali būti tiek aiškiai išreikšta, tiek ir ne taip akivaizdžiai pastebima ir gali pasireikšti, atrodytų, nereikšmingais tėvų pasisakymais vaiko akivaizdoje apie partnerį, tačiau verčiančiais vaiką jaustis atsakingu už tėvų tarpusavio santykių puoselėjimą ar atstatymą. Pavyzdžiui, motina gali vaikui sakyti: „Tavo tėvas mūsų nemyli“ arba „Tavo tėvas visada dirba ir niekada neturi mums laiko“, siekdama vaiko užuojautos. Arba tėvas, norėdamas sulaukti vaiko pritarimo, gali sakyti: „Tavo motina visada mane kankina“ arba „Tavo motina visada per daug užsiėmusi, kad skirtų mums laiko“. Vaikai girdėdami vieno tėvų pasisakymus apie kitą jaučiasi įpareigoti palaikyti besiskundžiančiojo pusę, užjausti ar rasti stebuklingus būdus, kaip sutaikyti tėvus.
 
Paverčia „pasiuntinukais“
Kai kurie tėvai vaikus paverčia „pasiuntinukais“, kad išvengtų tiesioginio bendravimo su partneriu: „Eik ir pasakyk jam, kad jo daugiau nenoriu matyti“, „Tu jai pasakyk, kad nustotų rėkauti, nes man jau galvą skauda“ ir pan. Kita vertus, tėvai gali dalintis savo jausmais ir skundais dėl savo partnerio su vaiku, slapta tikėdamiesi, kad vaikas jam tai perduos.
 
Tai leidžia tėvams išvengti tiesioginės konfrontacijos su partneriu, didinančios įtampą ir nerimą, tačiau tokiais atvejais sumažindami savo nerimą, šią naštą tėvai užkelia ant pečių savo vaikams, nes jie yra priversti sugerti nepasitenkinimą iš abiejų konfliktuojančių pusių. Dažnas tokios patirties išgyvenimas kelia vaikams nerimą, baimę, nes jie pergyvena dėl galimo šeimos iširimo ir prisiima sau atsakomybę sutaikyti konfliktuojančias puses.
 
Stiprina konfliktą su partneriu
Yra ir dar viena trianguliacijos išraiška – tėvai gali naudoti vaikus, siekdami atitraukti dėmesį nuo savo problemų santykiuose su partneriu ir taip išvengti šių problemų sprendimo. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą kai gresia konfliktas tarp partnerių, jie dėmesį nuo savo nesutarimų nukreipia į vaiko problemas, perdėtai jį kontroliuodami ar apsupdami perdėta globa. Skiriant daug laiko ir dėmesio vaikui, partneriams nebelieka laiko aiškintis santykių, tačiau vaikas yra lyg po padidinimo stiklu, dėl ko jo autonomiškumo raidai kyla grėsmė.
 
Tėvai turėtų suprasti, kad vaiko įtraukimas į konfliktus, nors ir gali laikinai sumažinti jų pačių išgyvenamą įtampą ir nerimą, niekada nepadės išspręsti konfliktų su partneriu, atvirkščiai, vaiko įtraukimas į konfliktus signalizuoja partnerių nemokėjimą spręsti konfliktų, dėl to toks būdas visada veda prie priešingo rezultato – konflikto stiprėjimo. Taip pat būtina žinoti, kad toks šeimos sąveikų modelis, kaip trianguliacija, gali turėti rimtų neigiamų padarinių vaikams. Kai vaikas įtraukiamas į tėvų tarpusavio konfliktus, jis gali jausti stiprų spaudimą stoti į kažkurio iš tėvų pusę, saugoti jo paslaptis, rūpintis jo emocine savijauta ir pan. Dėl to jie gali jaustis pasimetę, bejėgiai ir izoliuoti.

---

 
Verta žinoti
Prieš kelerius metus Lietuvoje atliktas mokslinis tyrimas patvirtino anksčiau keliamas prielaidas, kad trianguliacija turi ne tik trumpalaikes, bet ir ilgalaikes pasekmes. Suaugusieji, kurie gimtojoje šeimoje patyrė įtraukimą į tėvų tarpusavio konfliktus, turi daugiau emocinės sveikatos problemų, didesnių sunkumų palaikant darnius santykius su partneriais ir patys yra labiau linkę savo vaikus įtraukti į konfliktus nei suaugusieji, kurie tokios patirties neturėjo ar ji buvo retai pasitaikanti ir neišreikšta.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!