Spontaniška mintis virto unikaliu projektu
 
Prieš ketverius metus organizuotame dviejų dienų žygyje iš Alytaus į Miroslavo miestelį regos negalią turintiems žmonėms ir juos lydėjusiems savanoriams gimė netikėta idėja.
 
„Mintis kilo spontaniškai, - apie idėją susikeisti vietomis su matančiaisiais pasakoja Paryžiaus paralimpinių žaidynių dalyvė Oksana Dobrovolskaja. - Po pirmosios dienos įspūdžių savanoriai išreiškė norą suprasti, kaip jaučiasi žmonės, nematantys pasaulio. Jie pasiūlė užsimerkti ir leistis vedamiems. Mes su malonumu sutikome tapti jų vedliais tame trumpame eksperimente.“
 
Vakare, aptariant dienos įspūdžius, paaiškėjo, kad savanoriams didžiausią įspūdį paliko ne gamta ar pats žygis, o būtent tas trumpas patyrimas susikeitus vietomis.
 
„Pagalvojome - jei tokia patirtis taip paveikė savanorių grupes, kodėl jos nepasiūlius platesnei auditorijai? - prisiminimais dalijasi Oksana. - Taip prasidėjo finansavimo, žmogiškųjų išteklių ir tinkamų maršrutų paieškos.“
 
Ekskursija pasižymi dinamiškumu
 
Kaune Oksanos vedama ekskursija „Pasivaikščiojimai tamsoje“ suteikia unikalią galimybę pajusti, koks kitoniškas gali būti paprastas pasivaikščiojimas mieste žmogui, nereginčiam aplinkos. Tuo pat metu pasivaikščiojimas tamsoje išlaisvina kitus pojūčius, padedančius žmogui prisitaikyti prie aplinkos ir išmokti joje orientuotis.
 
Ekskursijos maršrutas, anot lengvaatletės, unikalus tuo, kad apjungia tris skirtingas aplinkas, kurios tamsoje atsiskleidžia visiškai kitaip.
 
Kelionė prasideda Žaliakalnyje - ramioje, gamtos garsų ir kvapų apsuptoje aplinkoje. „Nusprendėme, kad kelionę geriausia pradėti ramesnėje vietoje. Juk žmogui, netekusiam regėjimo, kad ir laikinai, tai jau didelis stresas ir išbandymas“, - pasakoja ekskursijos organizatorė.
 
Vėliau veiksmas keliasi į triukšmingą Kauno gatvę - Parodos kalną. „Kai dalyvis jau šiek tiek apsipratęs, jis susiduria su didesniu iššūkiu - intensyvaus eismo gatve. Daugelis dalyvių čia jaučiasi tarsi kompiuteriniame žaidime, kur reikia laviruoti tarp mašinų“, - šypsosi Oksana.
 
Trečioji lankytina vieta - Laisvės alėja. Čia dalyviams atsiskleidžia skirtingi miesto kvapai, garsai ir tekstūros: muzikantų melodijos, kepamų bandelių aromatas, praeivių šurmulys. Ekskursija baigiasi kavinėje su puodeliu arbatos.
 

„Daugelis nustemba - kaip išsirinkti, ko nori, jei nematai meniu? Kaip pakviesti padavėją? Kaip atsiskaityti? Šie, atrodytų, paprasti veiksmai jiems tampa naujais iššūkiais ir verčia permąstyti daugelį kasdienių situacijų, kurias anksčiau laikė savaime suprantamomis“, - pasakoja regos negalią turinčios paralimpietė Oksana Dobrovolskaja.

 
Tamsa kelia stresą
 
Oksanos teigimu, ekskursijos pradžioje dalyviams dažnai kyla nerimas. „Kai pranešu, kad keliausime tik dviese, iškart pajuntu įtampą, - pastebi ekskursijos organizatorė. - Kai kurie jų teigia tikėjęsi, kad bus dar vienas lydintis žmogus. Tačiau argumentas, kad patys nematantieji šiomis gatvėmis vaikšto kasdien, paprastai juos nuramina.“
 
„Vos uždėjus tamsius akinius, žmogaus laikysena akivaizdžiai keičiasi: žmogus susilenkia, nuleidžia galvą. Tai natūrali reakcija - taip geriau susitelkiama į klausą. Įdomu, kad mums dažnai tenka kovoti su šiuo natūraliu instinktu, nes stengiamės atrodyti tiesūs, neišsiskirti“, - atvirauja Oksana.
 
Anot jos, dalyviai pasakoja apie netikėtus pojūčius - daugeliui atrodo, kad „dangus spaudžia prie žemės“. Pirmieji žingsniai būna labai atsargūs, tačiau ilgainiui žmonės atsipalaiduoja ir pradeda domėtis negalią turinčio žmogaus kasdieniniu gyvenimu.
 
„Kai įveikia pradinę baimę, žmonės pradeda klausti - kaip mes naudojamės išmaniosiomis technologijomis, kokias profesijas galime rinktis, su kokiais iššūkiais susiduriame. Taip bekalbant, gimsta pasitikėjimas ir ekskursija tampa ne tik patyriminė, bet ir edukacinė.“
 
Išlavinti pojūčiai - ne dovana, o praktika
 
Mitą, kad regos negalią turintiems asmenims gamta neregystę kompensuoja išskirtiniais klausos gebėjimais, Oksana neigia. „Tai tiesiog praktika ir įgūdžiai, - teigia ji. - Kaip ir atmintis - ji arba išlavinta, arba ne. Kadangi mūsų gyvenimas priklauso nuo kitų pojūčių, mes juos nuolat treniruojame.“
 
Pašnekovės teigimu, žmonės su regos negalia išmoksta atpažinti subtilesnius miesto garsus, kuriuos matantieji paprastai ignoruoja. „Per ekskursijas pastebiu, kaip dalyviai staiga pradeda atkreipti dėmesį į garsus, kuriuos anksčiau ignoravo, ir klausinėja, iš kur jie sklinda. Aš daug anksčiau išgirsiu atvažiuojantį transportą, net būdama nuo jo nusisukusi. Matantys žmonės dažnai nustemba - „negirdėjau, kad artėja autobusas“, o mes jau seniai tai žinome“, - pasakoja lengvaatletė. Apsivertus vaidmenims, anot pašnekovės, tampa akivaizdu, kokios reliatyvios yra „galėjimo“ ir „negalėjimo“ sąvokos.
 
Problemų mieste netrūksta
 
Paralimpietė pastebi, kad miestų infrastruktūra negalią turintiems žmonėms gerėja, tačiau kasdienybėje vis dar pasitaiko nemažai pavojų. Vienas didžiausių - netinkamai palikti paspirtukai.
 
„Neseniai vakare, eidama prie perėjos, užkliuvau už palikto paspirtuko ir pargriuvau. Nors vaikštau su baltąja lazdele, neretai judame greitai ir nespėjame sustoti, - dalijasi Oksana. - Lankydamasi mokyklose visada primenu moksleiviams - nepalikite paspirtukų ant takų. Jums tai tik sekundės klausimas, o mums gali reikšti rimtą traumą.“
 
Pasak pašnekovės, miestų pritaikymas negalią turintiems asmenims, skiriasi - Kaune situacija nebloga, Vilniuje - šiek tiek prastesnė. „Pamažu judame tinkama linkme, nors, žinoma, visada norėtųsi, kad pokyčiai vyktų greičiau“, - sako ji.
 
Komunikacija be barjerų
 
Ekskursijų metu Oksana dalyvius skatina užduoti įvariausius klausimus. „Pastebiu, kad dažnai žmonės vengia klausti, bijodami įžeisti. Bet aš visada pabrėžiu - nėra kvailų ar netinkamų klausimų. Geriau paklausti ir išsiaiškinti, nei likti su klaidingomis prielaidomis“, - pataria ji.
 
Lenvaatletė atkreipia dėmesį, kad dažniausiai įsižeisti linkę jautresni, kompleksuojantys žmonės. „Negalią turintys žmonės nėra vienalytė grupė, kaip ir tie, kurie jos neturi. Vieni kompleksuoja dėl svorio, kiti - dėl ūgio, treti - dėl negalios. Aš dėl savo negalios nekompleksuoju. Man svarbu parodyti, kad mes galime gyventi visavertį gyvenimą, siekti karjeros ir padėti kitiems - ne tik tokiems pat kaip mes, bet ir matantiesiems“, - pabrėžia Oksana.
 
Po ekskursijos dalyviai teigia pradėję daugiau dėmesio skirti miesto garsams, kvapams, infrastruktūros pokyčiams - kelio dangai, laiptų aukščiui, nuožulnumams, žingsniuojančių praeivių tempui. Tai, kas anksčiau buvo tik nereikšmingas fonas, tampa svarbiu informacijos šaltiniu.
 
„Baigę pasivaikščiojimą, dalyviai jaučiasi geriau suprantantys nematančiųjų gyvenimą ir labiau vertina savo regėjimą bei kitus pojūčius“, - pastebi Oksana.
 
„Vesdama ekskursijas siekiu, kad žmonės suprastų - nematantys asmenys nėra bejėgiai ar nuolat priklausomi nuo kitų pagalbos. Mes gyvename visavertį gyvenimą, tiesiog stipriau patiriame jį kitomis savo juslėmis.“



Projektas „Pagalbos tiltai“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 12 tūkst. eurų






Partneriai: