Jogos studijos trenerė Izolda Jakuševa (78m.)
 
- Jogos treniruotės persikėlė į virtualią erdvę, kaip senjorai sugebėjo prie to prisitaikyti?
- Mes sportuojame nuotoliniu būdu, naudojamės ,,Zoom“ platforma ir senjorai noriai jungiasi į užsiėmimus. Pati prisitaikiau be problemų prie tokių sąlygų, man atrodo, kad net atradau teigiamų aspektų – patogu vesti užsiėmimus iš namų, tai sutaupo laiko. Kai dirbome salėje mūsų grupę lankydavo iki pusės šimto žmonių, dabar jungiasi beveik trisdešimt senjorų. Ir tai nėra blogai. Vadinasi, daugiau nei pusė mūsų sugebėjo prisitaikyti ir išreiškė norą praktikuotis per nuotolį.
Visgi po kiekvieno užsiėmimo turėdavome arbatėles su pokalbiais, bendravimu. Užsimezgė ir draugystės, ir ryšiai. Dabar to nėra. Ir žinoma, liūdina, bet suprantu, kad tai yra laikina, kad viskas praeis.
 
- Jūs jogą atradote būdama penkiasdešimt ketverių. Ar yra laikas, kada praktikuoti tokią sporto šaką būtų per vėlu?
- Visą gyvenimą buvau labai nesportiška, net šiek tiek apkūni. Vaikystėje visada atbėgdavau paskutinė, nušokdavau trumpiausią atstumą. Į jogą atėjau su skaudančiais klubais, sutrikusia virškinimo sistema, diagnozuota išemine širdies liga. Ir supratau – jogai niekada nebūni per senas, tik reikia tai pritaikyti prie savo galimybių ir poreikių. Esu įsitikinusi, kad tokie dalykai, kaip taisyklingos laikysenos formavimas, kaip kvėpavimo pratimai yra prieinami visiems ir gali visokeriopai padėti, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtum. Be to, manau, kad dabar kitaip matau ir santykius tarp žmonių, ir vertybes, dažnai ir prasmes kitas įžvelgiu. 
 
- Esate pasakojusi, kad pradžioje į jogą žiūrėjote kiek skeptiškai ir tik vėliau pajautėte teikiamą naudą. Ar tarp senjorų irgi pasigirsta tokių pasvarstymų?
- Dalis ir liko tokie, kokia aš pradžioje buvau. Kai kurie ateina padaryti mankštą, bet net nepastebi, kaip per ilgesnį laiką joga žmogų keičia. Ne tik jo raumenis ir sąnarius, bet ir mąstymą, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, atsiranda daugiau teigiamų emocijų, gerėja nuotaika. Ir tai jie pajaučia tikrai ne pirmų susitikimų metu, o praėjus ilgesniam laikui.
Mes atliekame praktiškai viską tą patį, ką ir kitų amžiaus grupių žmonės, nes jogos kompleksas yra lankstus. Užsiėmimuose galime atlikti asanas, kurios turi kelis variantus, pritaikytus įvairaus lankstumo ir gabumo žmonėms. Bet joga nėra tik fiziniai pratimai – pasilenkimai, susisukimai ar panašiai. Tai yra ir kvėpavimo technika, skiriame dėmesio mini meditacijai, atsipalaidavimo praktikoms. Žinoma, pastebiu, kad vieni senjorai ateina dėl to, kad išeitų iš namų ir praskaidrintų kasdienybę, kiti – kad pastiprintų sveikatą ir ilgiau būtų nepriklausomi nuo artimųjų, gyventų savarankiškai, o treti ateina dėl jau esamų sveikatos sutrikimų – tiek fizinių, tiek dvasinių.
Įdomu tai, kad tarp senjorų atsirado interesų grupės: gėlininkai, sodininkai, knygininkai. Kitose grupėse to nepastebiu. Taigi mes dar išsiskiriame tuo, jog pas mus gyvuoja klubinis bendravimas tarp bendraminčių. Ir žinote, grupė susiformuoja ne per žurnalus, skelbimus ar laikraščius, bet tokiu principu, kad atėjo viena draugė, ji atsivedė kitą ir taip toliau.
 
- Į sporto salę ne kiekvienas jaunas žmogus prisiverčia ateiti, o senjorai iš kur randa motyvacijos ir drąsos?
Kaip ir visoje visuomenėje, taip pat ir tarp senjorų yra aktyvūs ir pasyvūs žmonės, o čia renkasi tie, kurie dega noru. Pasižiūrėkite į nemokamus renginius, kurie skirti senjorams, – koncertuose, ir susitikimuose mūsų daug. Vadinasi, senjorams reikia bendravimo, reikia judėjimo. Yra grupės žmonių, kuriems paprasčiausiai veikia vidinis noras dalyvauti socialiniame gyvenime. Be to, visi gydytojai tvirtina – judėkite, judėkite ir dar kartą judėkite. Bet kur mums tai daryti? Juk nebėgiosiu po miškus ar nelaipiosiu į kalnus. Todėl atėjai į jogą, ramiai su bendraamžiais pajudėjai ir jautiesi ne tik sveikesnis, bet ir laimingesnis. Bet jūsų pastebėjimas geras, nes senjorams sudėtingiau prisiversti ateiti iki sporto salės. Ir atsakymas paprastas: žmogus sensta visokeriopai, o su amžiumi vis labiau sumažėja vidinės energijos. Jeigu nieko nenori, nieko ir neišmoksi. Paskaityti apie sveikatą visiems įdomu, o čia reikia ateiti, vėliau daugiau nei valandą dirbti.
Esu tikra, kad daugumos pagyvenusių žmonių kūno ir sielos amžius skiriasi. Kartais dvasiškai esame jaunesni nei kūnu, nes organizmas sensta greičiau. Dar atrodo norisi daug ko – išmokti, pamatyti, pakeliauti, pabendrauti, bet pastebi, kad kūnas pradeda tai stabdyti.  
 
- O ką patartumėte tiems, kurie neturi galimybių ar noro sportuoti?
- Norėčiau pacituoti gydytoją Filomeną Taunytę: „Senatvė neišvengiama, bet pagerinti jos kokybę galima ir reikia“, taigi gerinkime ją, o jau kokį būdą pasirinksime, priklauso nuo kiekvieno mūsų. Kito į jogą su botagu neatvarysi, tad to daryti ir nereikia, nes galbūt kam nors patinka būrelis, kuriame galima daryti puokštes, karpinius, o kitas pasirinks dar kitokią veiklą. Sportuoti nėra būtina, tokiu atveju svarbu atrasti save kitoje veikloje.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!