Centro įkūrėjo, psichologo Antano Mockaus teigimu, „polinkis aukotis dėl kito nuneigiant save, kaip ir narciziškumas, komplikuoja galimybę užmegzti tikrą, nesuvaidintą santykį. Dažnu atveju į šiuos kraštutinumus atveda vidinio pasaulio nebrandumas, nuo vaikystės tebesitęsiantis meilės, dėmesio, jautimosi svarbiu stygius. Tačiau bandant jį užpildyti vien pasiaukojimu ar savęs iškėlimu, neišvengiamai kils pyktis, beviltiškumo jausmas“.
 
Daugiau apie balansą būnant su savimi ir kitais, ir kaip nepasiduoti beviltiškumui – pokalbyje su psichologe D.Urbaite-Jokubiene.
 
- Psichologai mėgsta pabrėžti, kad reikia mylėti save, padėti sau, žiūrėti savo interesų. Ar žmogaus psichikos gerovei pakanka gero santykio su savimi?
- Psichologų raginimas atsigręžti į save, geriau suvokti savo vidinį pasaulį, jausmus ir poreikius, yra labai reikalingas pirmiausia todėl, kad vis dar patiriame jo deficitą. Filosofas Kierkegardas savęs nepažinimą taikliai apibūdino žodžiu despair – visa apimančia neviltimi, visišku savęs praradimu. Pasak jo, apie prarastą koją, pinigus, partnerį paprastai išgirsta visi aplinkiniai, kai tuo tarpu savęs dažniausiai netenkame tyliai ir nepastebimai. Todėl džiugu, kad vis garsiau kalbame apie būdus, padedančius atrasti santykį su savimi. Ir visgi, psichologinė gerovė nėra vien tai. Tai balansas tarp psichologinių, socialinių, fizinių žmogaus resursų ir jam kylančių iššūkių. Paprasčiau sakant, tarp mūsų turimų jėgų suvokti ir išgyventi tai, ką kasdien patiriame.
Kiekvieno žmogaus situacija (balansas tarp resursų ir iššūkių) – savita, todėl ir jo gerovės suvokimas bei patyrimas yra savitas, tačiau vienas pamatinių poreikių, svarbių kiekvieno gerovei, yra kurti artimą, saugų ryšį. Atsižvelgiant į tai, įdomu, jog Vakarų visuomenėse vis labiau pastebima narciziškumo tendencija – polinkio savo patirtis, asmenines savybes iškelti aukščiau kitų, kartu sumenkinant ar neįvertinant aplinkos. Tai nepalieka erdvės kurti glaudžiam santykiui, kurio kiekvienas trokštame. Nestebina, kad drauge su narciziškumo rodikliais, auga beviltiškumą bei vienišumą patiriančių žmonių skaičius.
 
- Kokias dažniausiai stebite vienišumo ir beviltiškumo priežastis savo praktikoje?
- Pirmiausia įprotį matyti pasaulį taip, kaip žmogus išmoko, pavyzdžiui, vaikystėje, susidūręs su skaudžiomis patirtimis. Įsivaizduokime, kad vaikui augant, jam susidūrus su sunkiomis emocijomis, netektimis, patyrus patyčias, susižeidus fiziškai – tėvai nepadeda suvokti, kas gi nutiko, nepaguodžia ir nepalaiko, todėl jis pamažu dėliojasi priešiško pasaulio vaizdą, kuriame net patys artimiausi žmonės nenori išklausyti ir paremti. Vadinasi, jis niekam nerūpi ir tikriausiai yra nevertas pagalbos, o visus sunkumus turi išspręsti vienas. Užaugęs žmogus toliau gyvena pagal šį supratimą, net jeigu jo dabartis visiškai nebeatitinka anksčiau patirto skausmingo santykio. Tačiau kitokio būdo reaguoti į aplinką jis tiesiog nežino – užklupus sunkumams ima atrodyti, kad santykiuose nesaugu, ir norisi pabėgti.
Mūsų visuomenėje žmonėms neretai sunku atsiverti dėl įvairiausių įsišaknijusių stereotipų. Pavyzdžiui, pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie mamų patiriamą pogimdyvinę depresiją, tačiau taip pat ją patiria ir tėčiai. Tiek iš mamų, tiek iš tėčių tikimasi, kad jie bus stiprūs – kad mamos natūraliai norės rūpintis savo vaikais, o tėčiai tuo tarpu skubės viskuo aprūpinti – juk jiems nereikėjo vaiko nešioti ir gimdyti, todėl dabar turėtų būti lengviau susitelkti. Ir nors psichikos sveikatos sunkumai gali užklupti bet kurį žmogų, pasidalinti išgyvenimais gali būti nedrąsu, nes baisu neatitikti savo paties ar kitų lūkesčių, pasirodyti pažeidžiamu. Gėda ir baimė, kad atstums, neišgirs, nesupras tarsi įkalina ir paralyžuoja, ir neišvengiamai veda į vienišumą.
Jei žmogus nepratęs kalbėti apie savo jausmus, juos menkina ar jų vengia, net ir psichologo kabinete jis gali skubėti sakyti, jog kiti turi skausmingesnių patyrimų, ir gal „be reikalo“ čia atėjo – tarsi užimtų kažkieno kito vietą, kieno patirtys neva svarbesnės. Tačiau skubu nuraminti, kad nesama jokių sunkumo standartų, kuriuos reikia atitikti. Tai, ką išgyvename, visuomet yra tikra ir svarbu. Psichologas kaip tik ir siekia sukurti saugią erdvę pokalbiui, kurioje žmogus būtų išklausytas ir išgirstas.
 
- Kaip išbristi iš vienišumo?
- Jei žmogus jaučiasi vienišas ir mano, kad tai, ką išgyvena, nėra verta dėmesio, dažniausiai stengiasi to jausmo išvengti ar kuo greičiau jį pamiršti įvairiais būdais: vos susidūrus su sudėtinga situacija greitai keičiamais santykiais, alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimu, netgi ilgomis darbo valandomis. Iš šono žmogus gali atrodyti itin produktyvus, tačiau kartais toks vertimasis per galvą kyla kaip tik iš baimės sustoti ir susidurti su savo vidumi bei jausmais. Todėl stengiuosi klientams parodyti – kad ir koks baisus tas jausmas ar išgyvenimas, nuo jo bėgant jis taps dar sunkesnis. Tad svarbu suprasti, ką išgyvenu, kaip tai mane paveikė, ir ką galiu daryti toliau.
Iš tiesų kiekvienas žmogus gali savyje atrasti vidinės stiprybės, nepalaužiamumo jausmą, kuris įkvėptų didžiuotis savimi. Juk kaskart įpuolus į stiprią neigiamą emociją, kuri įtraukia lyg uragano sūkurys, ir nešioja į visas puses, mes turime galimybę žengti žingsnį iš to sūkurio ir jį stebėti tarsi iš šono. Uraganas mane veikia, tačiau tai nereiškia, kad dėl to aš prarasiu save. Emocijos neapibrėžia to, kas esu, ir visada išlieka dalis manęs, kurią galiu auginti, puoselėti nepriklausomai nuo aplinkos. Todėl kaip psichologė siekiu auginti žmogaus pasitikėjimą savimi, ir perduoti žinutę, kad jis yra stipresnis, nei pats mano. Kad ir kokiame baisume ar kančioje yra žmogus, kad ir ką padaręs ar pasirinkęs, man žmogus pirmiausia asocijuojasi su gėriu, šviesa ir viltimi, kad niekas nėra prarasta.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!