Ar reikia su vaikais kalbėti apie mirtį?

bernardinai.lt
2014-10-31
Artėjant mirusiųjų pagerbimo dienoms, tikriausiai daugelis iš mūsų susimąstome apie natūralią žmogaus egzistencijos baigtį, prisimename išėjusius artimuosius. Tomis dienomis panašių klausimų kyla ir mūsų vaikams: kodėl pagerbiame mirusiųjų atminimą, ar su mirtimi viskas baigiasi, ar visi mes mirsime...
Ar reikia su vaikais kalbėti apie mirtį?
Tikriausiai nereikia stebėtis, kad tėvams, mokytojams neretai labai sunku su vaikais kalbėti apie mirtį - juk ši tema mūsų visuomenėje vis dar tabu. Suaugusieji vengia apie tai su atžalomis kalbėtis ir todėl, kad nežino, kaip vienokio ar kitokio amžiaus vaikai suvokia mirtį.

Nesikalbėdami nepadėsime
Tikriausiai nereikia stebėtis, kad tėvams, mokytojams neretai labai sunku su vaikais kalbėti apie mirtį - juk ši tema mūsų visuomenėje vis dar tabu. Suaugusieji vengia apie tai su atžalomis kalbėtis ir todėl, kad nežino, kaip vienokio ar kitokio amžiaus vaikai suvokia mirtį. Dažnai abejojama, ar apskritai tokia tema dera kalbėtis su vaikais.
Ši publikacija nepretenduoja išsamiai apžvelgti daug atvejų, kaip apie mirtį su vaikais kalbėti konkrečiose situacijose, juolab kad jų būna įvairiausių. Pateiksime kai kuriuos bendruosius vaikų psichologijos teoretikų ir praktikų pastebėjimus, rekomendacijas.
Vaikai mirtį pradeda suvokti gerokai anksčiau, nei manome. Jie mato negyvus gyvūnus, mirties scenas per televiziją. Apie mirtį pasakojama pasakose, galiausiai vaikai mirtį žaidžia. Mirtis - kasdienio gyvenimo dalis, ir vaikai tai suvokia kognityviniu lygmeniu.
Mirtis - neišvengiamas mūsų gyvenimo faktas, ir reikia jį priimti. Jeigu norime vaikams padėti, privalome jiems parodyti, kad kalbėti apie mirtį - leistina, įmanoma, reikalinga. Tiktai kalbėdami šia tema su vaikais išsiaiškinsime, ką jie apie tai žino ir ko ne, ar dėl to išgyvena baimių, nerimo, ar yra susikūrę neteisingų vaizdinių. Visa tai žinodami, galime suteikti vaikams reikalingų žinių, padėti suvokti, kas vyksta, išvaduoti nuo nereikalingo nerimo. Žinoma, pokalbiai neišspręs visų problemų, tačiau nesikalbėdami tikrai negalime vieni kitiems padėti.
Vis dėlto kyla tam tikrų kliūčių bendraujant su vaikais klausimais, susijusiais su mirties tema.
 

Vengimai, nutylėjimai
Daugelis mūsų linkę neužsiminti apie nuotaiką gadinančius dalykus. Stengiamės nuslėpti savo jausmus manydami, kad geriau apskritai nieko nekalbėti. Tačiau būtent dėl nutylėjimų dažnai kyla bendravimo sunkumų. O vaikai labai pastabūs. Jie nutylėjimus skaito iš mūsų veidų, stebi iškalbingus kūno judesius. Tad kai vengiame pokalbio apie tai, kas mums skaudu, vaikas nedrįsta užduoti klausimų ta tema. Taigi, norėdami nutylėti skausmingą temą ir taip apsaugoti savo atžalas, mes tik padidiname jų nerimastingumą, neleidžiame išsipasakoti, ką galvoja, ką jaučia.
Kita vertus, neišmintinga vaikus užversti informacija, kurios jie dar neįstengia suvokti ar nenori žinoti. Vaikai labai jautrūs, todėl reikia taktiškai, atsargiai ieškoti reikalingų žodžių, kad juos padrąsintume, palaikytume. Tai nelengva, todėl naudinga atsiminti:
-reikia ugdyti gebėjimą tuoj pat pajusti vaiko norą bendrauti, kai jis to siekia;
-išklausyti ir pasistengti suprasti vaikų baimes;
-kai esame iš tikrųjų susikrimtę, reikėtų vaikams sąžiningai paaiškinti priežastis;
-atsakinėti į klausimus paprasta kalba, suprantama atitinkamo amžiaus vaikui;
-stengtis pateikti paprastus trumpus atsakymus, atitinkančius vaiko klausimus, vengti daugžodžiavimo.
 
Visko žinoti negalime
Mums atrodo, kad vaikai tikisi tėvus žinant viską netgi apie mirtį. Tačiau mirtis kartu - ir labai konkretus, ir bene pats paslaptingiausias reiškinys. Todėl gali būti neaišku, kaip rasti palaikančius ir paguodžiančius atsakymus į vaikų klausimus, juolab jeigu pačiuose mumyse dar slypi įvairių baimių ir neišspręstų problemų.
Nors ir ne visi mūsų atsakymai vaikams gali būti paguodžiantys, galime su jais pasidalyti tuo, kuo tikrai tikime. Bet reikia būti sąžiningiems ir dėl tų dalykų, kuriais abejojame. Frazė „dabar aš nežinau atsakymo” gali suteikti vaikui didesnę dvasinę paramą nei mūsų ne visai tvirti atsakymai, nes mažieji puikiai jaučia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir abejones.
Labai svarbu vaikams pasakyti, kad skirtingi žmonės tiki skirtingais dalykais ir ne kiekvienas tiki tuo, kuo ir mes. Pavyzdžiui, kai kurie tiki gyvenimu po mirties, kai kurie - ne. Rodydami pagarbą kitų įsitikinimams, savo vaikams palengviname pasirinkimą įsitikinimų, kurie juos labiau palaiko, guodžia, netgi jei tie įsitikinimai visiškai skiriasi nuo mūsų asmeninių.
 

„Kodėl senelė verkia?”
Kalbėtis apie mirtį su ikimokyklinio ar jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikais gali būti dar sunkiau, nei su vyresniais. Šiais atvejais itin reikalingi trumpi, paprasti paaiškinimai. Ilgos paskaitos ir painūs atsakymai mažuosius tik dar labiau suglumins, nuvargins. Paprasto paaiškinimo pavyzdys pateiktas dr. Grollmano knygoje „Mirties aiškinimas vaikams” („Explaining Death to Children”): „Kai žmonės miršta, jie nekvėpuoja, nevalgo, negalvoja ir nieko nejaučia. Kai miršta šunys, jie nebeloja, nebėgioja. Mirusios gėlės nebeauga ir nežydi.”
Po tokio aiškinimo vaikas gali tuoj pat užduoti kitą klausimą ar reaguoti mąslia tyla, ar prie šios temos grįžti po kurio laiko. Nors ir kaip būtų, būtina visą laiką kontroliuoti, ar tai, ką pasakėte, vaikui suprantama.
Reikia laiko, kad vaikas suvoktų pačios mirties ir su ja susijusių emocinių išgyvenimų skirtumus. Vaikas, žinantis, kad senelis Jonas mirė, vis dėlto gali paklausti, kodėl močiutė Anelė verkia. Jam reikėtų atsakyti: „Senelė Anelė verkia dėl to, kad jai skaudu, jog senelis Jonas mirė. Ji jo labai ilgisi. Mes visada jaučiam liūdesį, kai žmogus, kurį mylėjome, kuriuo rūpinomės, miršta.”
Būna situacijų, kai mums sunku suvokti, ko vaikas klausia. Pavyzdžiui, klausimas, kuris mums atrodo negailestingas, užgaulus, iš tikrųjų gali būti tik vaiko prašymas nuraminti. Taigi klausimą „Kada tu mirsi?” svarbu išgirsti kaip įrodymą, kad vaikas supranta mirtį kaip tai, kas kada nors būtinai įvyks. Tačiau šis klausimas taip pat gali liudyti, kad klausėjas nevisiškai supranta, jog mirtis - tai pabaiga. Vaikas gali įsivaizduoti, kad mirtis reiškia jo atskyrimą nuo tėvų, galimybę likti be globos. Taigi turėtume pasitikslinti, ką vaikas turi omenyje: „Tu nerimauji, kad tuomet aš negalėsiu būti čia ir tavimi rūpintis?” O nuraminti gali toks atsakymas: „Aš dar ilgai ilgai nesirengiu mirti. Tikiuosi čia būti ir tavimi rūpintis tol, kol tau to reikės. Tačiau jeigu tėtis ar mama mirtų, yra žmonių, kurie tavimi pasirūpins, - teta Aldona, dėdė Vytautas, senelė.“
Kita problema - kad vaikas gali susiformuoti klaidingus mirties vaizdinius. Kai kurie vaikai, girdėdami tokius suaugusiųjų mirties apibūdinimus kaip „amžinas miegas“, „amžinas poilsis“, painioja mirtį ir miegą, gali pradėti bijoti eiti gulti, užmigti. Jeigu vaikams sakome, kad kažkas mirė, „išėjo“, netgi trumpas išsiskyrimas su artimiausiais žmonėmis gali gąsdinti. Todėl geriau venkime mirtį apibūdinti žodžiais „miegas“, „ramybė“, „išėjimas“.
 

Mirties suvokimo stadijos
Tyrimai parodė, kad vaikai pereina kelias mirties suvokimo stadijas. Pavyzdžiui, ikimokyklinukai mirtį paprastai įsivaizduoja kaip laikiną procesą. Tokį suvokimą sustiprina animacinių filmų herojų nerealūs sugrįžimai į gyvenimą po to, kai jie žūva ar sunaikinami.
Nuo penkerių iki devynerių metų daugelis vaikų ima suvokti, kad mirtis yra pabaiga ir visos gyvos būtybės miršta, tačiau mirties dar nepriima asmeniškai, turi viltį, kad jiems nenutiks kaip kitiems, kad jie kaip nors išvengs. Šioje stadijoje vaikai gali mirtį įasmeninti, jiems ji gali asocijuotis su griaučiais, mirties angelu ir t. t. Kai kurie vaikai patiria košmarų, susijusių su šiais vaizdiniais.
Nuo devynerių ar dešimt metų iki paauglystės laikotarpio vaikai pradeda tiksliau suvokti, kad mirtis negrįžtama, kad visi kada nors mirs, taip pat ir jie. Kai kurie šiame amžiuje ima ugdytis filosofinį požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Paaugliai dažnai yra susirūpinę gyvenimo prasmės paieškomis. Kai kurie į mirties baimę reaguoja... rizikuodami gyvybe. Taip jie stengiasi nugalėti baimes, įtvirtindami savo „kontrolę“ mirties atžvilgiu.
 
Ar leisti vaikams dalyvauti laidotuvėse?
Laidotuvių funkcija labai svarbi. Kiekviena bendruomenė turi kokį nors ritualą, padedantį gyviesiems suvokti mylimo žmogaus netektį ir su ja susitaikyti. Ar leisti vaikui dalyvauti laidotuvėse? Sprendimas priklauso ir nuo vaiko, ir nuo situacijos. Jei vaikas pakankamai didelis, kad suvoktų, kas vyksta, laidotuvės gali padėti jam suprasti mirties fakto realumą, tuo pat metu sulaukiant nuoširdžios artimųjų, draugų paramos.
Jeigu vaikas dalyvauja laidotuvėse, jis turi būti iš anksto tinkamai parengtas tam, ką pamatys ir išgirs iki ceremonijos, jos metu ir po jos. Vaikui būtina žinoti, kad žmonės gali įvairiai reikšti savo jausmus - kai kurie galbūt verks, raudos, šauks. Gerai, jei vaiką lydi žmogus, kuris geba išlikti ramus ir galės su vaiku rimtai aptarti tai, kas vyksta, atsakyti į jo klausimus. Jokiu būdu negalima versti dalyvauti laidotuvėse, jei vaikas nenori, ar priekaištauti už nenorą.
 
Vaikai taip pat sielvartauja
Sielvartas - gilaus netekties išgyvenimo požymis. Šį procesą visi turime pereiti, kad galų gale atrastumėme ramybę, grįžtumėme į įprastą gyvenimą. Sielvartavimas - išgijimo po netekties proceso dalis. Vaikui atverdami savo dvasinį skausmą, neslėpdami širdgėlos ašarų, parodome, kad liūdėti ir verkti yra normalu. Skausmo išraiška nelaikytina silpnumo požymiu. Mūsų sūnūs ir dukterys gali leisti sau lieti ašaras, reikšti jausmus, kai to reikia, kai jaučia būtinybę.
Mums gali atrodyti, kad vaikas abejingas netekčiai, jeigu jis atrodo nelabai susikrimtęs. Kai kurie psichikos sveikatos tyrinėtojai įsitikinę, jog vaikai iki paauglystės amžiaus nėra tokie brandūs, kad giliai išgyventų netektį. Todėl, teigia specialistai, jie gali savo liūdesį išlieti po ilgesnio laiko, dažnai - visiškai nelauktai, regis, neadekvačiose situacijose. Kiti šeimos nariai gali skausmingai reaguoti, kad vaiko dvasios žaizdos atsiveria iš naujo. Tačiau vaikams reikia mūsų kantrumo, supratimo ir palaikymo, kad jų „sielvarto darbas” būtų baigtas.


Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Ar šįryt išsivalėte dantis?

    Ar šįryt išsivalėte dantis?

    Tik pusė Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų ar globėjų kasdien ryte valo vaikams dantis, rodo naujausias Vilniaus miesto sa...
    A.Radžiūnas: kenčiantiems lėtinį skausmą jau turime ką pasiūlyti

    A.Radžiūnas: kenčiantiems lėtinį skausmą jau turime ką pasiūlyti

    „Lėtinį skausmą kenčiantis žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, kad skausmas paaštrės“, – sako Kauno klinik...

    Budinti vaistinė


    Vaistinių tinklas „Camelia“ neužleidžia lyderio pozicijų

    Vaistinių tinklas „Camelia“ neužleidžia lyderio pozicijų

    Jau 30 metų gyvuojantis lietuviško kapitalo vaistinių tinklas „Camelia“ lyderio pozicijų rinkoje neužleidžia ne...
    „Eurovaistinė“ pristato sveikas kainas: ką sausį galite įsigyti pigiau?

    „Eurovaistinė“ pristato sveikas kainas: ką sausį galite įsigyti pigiau?

    „Eurovaistinė“ kiekvieną mėnesį pristato naujas „sveikas kainas“ – bent 10 aktualiausių mėnesio prek...

    razinka


    Sveika šeima


    Ar šįryt išsivalėte dantis?

    Tik pusė Lietuvos ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvų ar globėjų kasdien ryte valo vaikams dantis, rodo naujausias Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ atliktas tyrimas. Konferencijoje dantų priežiūros specialistai aptarė esamą padėtį bei prevencines strategijas, padėsiančias spręsti spa...

    Sveikatos horoskopas


    Lakpkričio 23-29 d.

    Avi­nas
    Šią sa­vai­tę šil­čiau ren­ki­tės ir ven­ki­te skers­vė­jų. Tre­čia­die­nį ga­li­te su­sap­nuo­ti pra­na­šiš­ką sap­ną. Šeš­ta­die­nis - tin­ka­ma die­na są­na­rių gy­dy­mui ir spe­cia­liems mankš­tos pra­ti­mams.

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    G.Thunberg – pranašė savame krašte?

    Klimato aktyvistė iš Skandinavijos Greta Thunberg, matyt, priprato ne tik rėžti paveikias kalbas, bet ir bendrauti su policijos pareigūnais. Praėjusį mėnesį ji buvo sulaikyta Londone, mat į viešbučio patalpas trukdė įeiti naftos ir dujų bendrovių atstovams. Šią savaitę aktyvistė su bendraminčiai nelegaliai savo k...

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Krokodilo kepenys su saldžiąja puterija
    Henrikas Vaitiekūnas Krokodilo kepenys su saldžiąja puterija
    Kaip striksi dominatriksė?
    Henrikas Vaitiekūnas Kaip striksi dominatriksė?

    Naujas numeris