- Dominykai, apie tai, kad esi netradicinės orientacijos, prisipažinai ir viešai. Ar viešumas čia vaidina kokią reikšmę, kad dėl to imtum jaustis geriau?
- Nors niekada neturėjau poreikio to viešinti, dirbdamas viešą darbą nuolat sulaukdavau klausimų apie asmeninį gyvenimą ir šeimos planavimą. Stengdavausi į juos atsakyti aptakiai, bet jausdavau, kad mane slegia slapukavimas, vengimas kalbėti tiesiai. Iš prigimties esu atviras. Be to nenorėjau būti vieną dieną tiesiog „prigautas“.
Viešai prisipažinęs iš tiesų ėmiau jaustis gerokai laisviau. Tai padėjo man susitaikyti su savimi. Nebereikėjo nei sau, nei kitiems ko nors įrodinėti ar teisintis. Prisipažinimas nesugriovė nei gyvenimo, nei karjeros, nei santykių su aplinkiniais. Tai net padėjo užmegzti artimesnį ryšį.
Vis dėlto nemanau, kad visiems reikėtų „prisiduoti“. Žmonės patys renkasi, kaip jiems elgtis ir kada jie geriau jaučiasi.
Pats būdamas LGBT bendruomenės narys jaučiuosi atsakingas dėl homoseksualaus žmogaus įvaizdžio – jį reikia reabilituoti. Kuo skirtingesni žmonės apie tai atvirai kalba, tuo visuomenė labiau ima suprasti, kad mes tokie pat žmonės kaip ir didžioji dalis visuomenės. Dar žmonėms atrodo, kad jie neturi aplinkoje LGBT žmonių. Turi. Tik apie tai nežino. Statistiškai neįmanoma nepažinoti tokių žmonių. Na, nebent gyvenate vienkiemyje arba mėnulyje.
 
- Vis dėlto negimstame iškart supratę, kokia mūsų lytinė orientacija. Kaip atrodė tavo tapatybės paieškos paauglystėje?
- Paauglystėje dėl to patyriau daug nerimo, pasimetimo, jaučiausi sutrikęs, bandžiau savyje užgniaužti jausmus, juos neigti.
Apie LGBT bandžiau ieškoti kuo daugiau pozityvios informacijos, bet nebuvo lengva. Buvo tik klaidinga, stereotipinė, stigmatizuota informacija. Tai apsunkino save geriau suprasti, jaučiau didelę atskirtį su aplinka.
Be to, kai buvau paauglys, nebuvo tokių socialinių kanalų, pavyzdžiui, youtube, facebook kaip dabar. Negalėjome apie tai lengvai dalintis su kitais. Atsimenu kiekviena LGBT žinutė buvo lydima karnavalizuoto įvaizdžio, gąsdinimo. Paaugliui ypač svarbi patikima aplinka ir mokslu, o ne mamų tetų ir dėdžių nuostatomis grįsta informacija.
Tapatybės paieška – jautrus ir trapus gyvenimo etapas, sukeliantis ypač daug streso, nes negali nei apie tai kalbėti, nei klausti. O save pažinti gali tik taip. Smagu, kad žmonės dabar nebėra tokie susikaustę - apie lytinę orientaciją ima kalbėti vis atviriau.
 
- Kadangi kelias iki savęs pažinimo nebuvo lengvas, su kokiomis baimėmis susidūrei?
- Save bandžiau „perkalbėti“ ilgai. Manau, kad savęs priėmimo procesas užtruko maždaug nuo dvylikos iki dvidešimt devynerių metų. Taigi apie penkiolika metų. Bijojau, kad manęs nesupras, atstums. Bijojau, kad nepavyks užmegzti gražių, šiltų, artimų santykių, reikės amžinai slapstytis ir dėl to visą gyvenimą jausiuosi suvaržytas.
Kai ėmiau koncertuoti su „Liūdnais slibinais“ ir tapęs viešu žmogumi, bijojau, kad nuo manęs nusisuks kolegos, neteksime darbų ir užsakymų. Baimė palietė visas mano gyvenimo sferas.
Apskritai paslaptys apie save turi didelį psichologinį krūvį – bijojau neišprotėti su tiek minčių ir neatsakytų klausimų galvoje. Užspaustos ir neišsakytos jos niekur nedingsta, o tik sukasi ratu. Tai sukelia nerimą, nemigą, frustraciją.
 
- Paprastai prisipažinti tėvams būna vienas sunkiausių žingsnių. Šie daro spaudimą pagaliau pasikviesti į namus merginą...
- Santykiai su tėvais iš esmės dažnai būna komplikuoti, nesvarbu, kokia tavo lytinė orientacija ar amžius, o kalbant apie asmeninį gyvenimą – ypač. Tėvai visada turi lūkesčių vaikams, dažnai didelių, nepamatuotų.
Pati jautriausia savęs priėmimo stadija – pokalbis apie tai su tėvais. Deja, iki šiol baimės išlieka pagrįstos. Ne kartą teko girdėti ne tik apie emocinį tėvų smurtą, koneveikimą, prastą atmosferą namuose, bet ir fizinį smurtą. Pavyzdžiui, tėvai sūnų įkalino namuose, atėmė visas ryšio priemones...
Kiekvienas asmeniškai turi pasverti jam gresiantį pavojų prieš prisipažindamas. Turi pajausti, kada atėjo laikas pasikalbėti. Kita vertus, realybė dažnai būna lengvesnė, nei piešia vaizduotė. Bet kokiu atveju - tėvams tai sužinoti visada būna sunku. Tačiau jie privalo savo jausmus išgyventi patys ir mes už tai nesame atsakingi.
Kiek pasikalbame apie tai su mama, kadangi ji yra LBGT aktyvistė ir dažnai susiduria su tėvais, turinčiais LGBT vaikų, situacija yra sudėtinga. Tėvams ypač sunku ne tik su tuo susitaikyti, bet ir suprasti, kaip jiems toliau patiems apie tai bendrauti su aplinka. Jiems patiems kyla daug baimių, kaip jų vaikas su tuo gyvens, kaip reikės pasakyti apie tai visai giminei. Tėvai ima dažnai dėl to kaltinti save, kad auklėjo vaiką ne taip.
Man pasisekė. Tėvams atsivėriau būdamas dvidešimt penkerių. Tai palengvino bendravimą tarp mūsų, nors ir perėjome visus skausmo, baimės etapus. Ko gero, tai - neišvengiama. Džiaugiuosi, kad mano tėvai pasirinko atvirumą, priėmė mane tokį, koks esu, nors ir reikėjo tam laiko.
 
- Ar teko pačiam lankytis dėl to pas psichologą?
- Nei paauglystėje, nei vėliau dėl lytinės orientacijos nesikreipiau į psichologą, tačiau būdamas trisdešimties psichoterapiją lankiau dėl kitų sunkumų. Tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime. Dėl lytinės orientacijos jau buvau pasiekęs taiką su savimi, tačiau jei būčiau kreipęsis į specialistą paauglystėje, manau būčiau palengvinęs savo gyvenimą.
 
- Mokyklos psichologas čia „pajėgus“ padėti ir patarti?
- Psichologas psichologui nelygu. Viskas priklauso nuo jo kvalifikacijos. Galbūt jis neturi specifinių žinių, kurios čia tikrai reikalingos. Reikėtų prieš tai su psichologu pasikalbėti, ar jam ši tema artima, kokias nuostatas turi. Psichologai irgi žmonės...
Sykį mokykloje Gargžduose dalinausi patirtimi, po to priėjo prie manęs mokyklos psichologė ir padėkojo už atvirumą. Jai, kaip specialistei, tai buvo naudinga informacija.
Kita vertus, jei mokyklos psichologas kompetentingas, atjaučiantis paauglius tikrai gali bent padėti atlaikyti psichologinį krūvį arba siųsti profesionalesnės pagalbos.

---

 
Gydytojo vaikų ir paauglių psichiatro prof. Dainiaus Pūro patarimai:

Sužinojus apie netradicinę vaiko lytinę orientaciją natūralu, kad tėvus apima neigiami jausmai. Ypač tiems, kurie tiki įvairiausiom sąmokslo teorijom ir mano, jog visa tai iš neturėjimo ką veikti ar neva tai - amoralumo požymis. Ar visa tai dėl to, kad vaiką ne taip auklėjo.
Tėvai turėtų atsakyti sau į klausimą, ar myli vaiką. Jei atsakymas yra taip, vadinasi, vaiką priimsi ir mylėsi besąlygiškai, su visomis jo ypatybėmis, nes meilė – besąlyginis dalykas. Antraip to meile vadinti negalima.
Manantys, kad tai tragedija – atsakykite sau į klausimą, kodėl? Kad vaikų neturės? Ar tie, kurie sūnus išleidžia į kunigus, taip pat tai priima kaip tragediją?
Pasidomėkite šiuo klausimu plačiau, kas vyksta pasaulyje – Vakarų Europoje, Šiaurės Europoje, Australijoje, Amerikoje tai seniai išspręstas klausimas. Egzistuoja ne tik žmonių, bet ir seksualinių potraukių įvairovė.
Tėvai, kurie stengiasi vaikus „pagydyti“ ar atversti į „normalią“ lytinę orientaciją, turėtų žinoti, kad tai prilygsta žmogaus kankinimui ir žmogaus teisių pažeidimui.
Į pokalbius su psichologu siūloma įtraukti ir tėvus, kad šie žinotų, kokią nelengvą naštą patiria atžala. Be to, tos pačios psichologinės problemos liečia ir tėvus.

---

 
Komentaras
Lietuvos žmogaus teisių centro specialistė Jūratė Juškaitė:

- Pirmiausia pradėčiau nuo mito, kad egzistuoja „tradicinės“ ir „netradicinės“ seksualinės orientacijos. Liudijimų apie tai, kad žmonijos emocinės ir seksualinės patirtys nėra tik heteroseksualios, galime rasti pačiuose seniausiuose istorijos šaltiniuose iš Senovės Egipto, Graikijos, Romos. Kitaip tariant, biologinė žmogaus seksualumo įvairovė užfiksuota dar senovės civilizacijose, tad skirstymas į „tradicines“ ir „netradicines“ seksualines orientacijas tiesiog neturi prasmės.
Deja, dalis religinių ir kultūrinių tradicijų homoseksualumą stigmatizavo, bandė ir iki šiol bando pavaizduoti ne kaip natūralios biologinės įvairovės dalį, bet kaip, pavyzdžiui, nuodėmingą elgesį. Supratimas, ar toks elgesys yra nuodėmingas ar nenuodėmingas, be abejo, yra konkrečios religijos teologijos ir šventraščių aiškinimo klausimas.
Vis dėlto, jeigu kalbame apie gydymą, t.y. mokslo sritį, joje turėtume remtis ne religiniais įsitikinimais, tačiau mokslo faktais. 
 
Bandymas „gydyti“ homoseksualumą yra žmogaus teisių pažeidimas. Įsivaizduokime situaciją, kai jūs esate mėlynų akių, bet religinių ar kitokių įsitikinimų visuomenė nusprendžia, kad tai - liga: jūs esate siunčiamas gydytis elektrošoku į psichiatrines ligonines, verčiamas dalyvauti „terapijose“, jums gali būti atliekama cheminė kastracija ar lobotomija, o žiniasklaidoje, mokykloje, šeimoje nuolat girdite informaciją, kad esate sergantis žmogus. Kokią žalą tai daro jūsų psichikai ir galimybei lygiavertiškai kartu su kitais dalyvauti visuomenės gyvenime? Nepatirti diskriminacijos ar neapykantos?
Daugeliui aišku, koks absurdas būtų „gydyti“ akių spalvą, tačiau dėl vyraujančių neigiamų nuostatų ir įsitikinimų, dalis visuomenės mano, kad toks elgesys seksualinės orientacijos atžvilgiu yra pateisinamas.
 
Lietuvoje yra ne vienas atvejis, kai tėvai ar kiti artimieji, negebantys priimti apie homoseksualumą pasisakiusių paauglių ar jaunuolių, siunčia juos pas endokrinologus, psichologus, psichiatrus ar kitus specialistus. 
Dar blogiau, kai dalis specialistų, vadovaudamiesi išankstinėmis neigiamomis nuostatomis ir taikydami įvairias psichologinio poveikio priemones, bando priversti pakeisti seksualinę orientaciją. Tokie veiksmai ne tik diskredituoja dalį specialistų, taip pat yra ir grubi intervenciją į privatų žmogaus gyvenimą.
Tokius veiksmus neetiškais yra įvardijusi JAV psichiatrų asociacija, Panamerikos sveikatos asociacija, Pasaulio medikų asociacija ir kitos.
Egzistuoja konsensusas, kad būtent nepriėmimas, autentiškų patirčių neigimas ir bandymas jas „koreguoti“ sukelia gėdą, nerimą, depresyvumą ir savižudiškas mintis bei veiksmus.         

---

 
Verta žinoti
XIX a. pabaigoje ir nemažą XX a. dalį mokslas buvo pasidavęs stigmatizuojančioms tendencijoms ir ieškojo homoseksualumo „gydymo“, kol 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija pašalino homoseksualumą iš psichikos sutrikimų sąrašo. Tą patį 1990 m. padarė ir Pasaulio sveikatos organizacija. 1993 m. Lietuva nustojo persekioti homoseksualius vyrus, panaikindama Baudžiamojo kodekso straipsnį, persekiojusį homoseksualius santykius tarp vyrų. 


Projektas „Pakalbėkim apie TAI“ (3500 Eur)                       

Partneriai: