Rochitas Kumaras: „Mano tėvas ir brolis įsivėlė į muštynes dėl vandens. Tėvas mirė vietoje, brolis – po mėnesio. Tai nutiko kovą, tačiau ir dabar situacija nepasikeitusi. Žmonės kovoja už vandenį. Baisu eiti vandens, nes gali ir namo negrįžti.“


 
Manožas Kumara: „Gyvenu Sanjay bendruomenėje. Dirbu viešbutyje „Ashoka“. Kad gaučiau vandens, užtrunku tris keturias valandas. Turizmo industrijoje daugiausiai gauname dirbdami viršvalandžius, tačiau norėdami gauti vandens negalime sau to leisti. Norėdami nusimaudyti ar išsiskalbti drabužius einame į mokamus tualetus.“
 


Ibarhimas: „Dirbau pasiuntinuku viešbutyje „Taj Mansingh“. Turėjome toli bėgioti, kad nusipraustumėme po dušu. Kad jūs pamatytumėte, kaip žmonės mušasi, kai atvažiuoja vandens cisterna! Ji retai atvyksta laiku, tenka laukti ir keturias valandas.“


 
Charšas: „Viešuosiuose tualetuose jau du mėnesius nėra vandens, todėl į mokyklą tenka eiti nesiprausus. Tualetai siaubingai purvini, todėl tuštintis einame tiesiai į gatvę.“


 
Arčana Čaran: „Nuolat kovojame dėl vandens, bet būna dienų, kai grįžtame tuščiais kibirais. Neturėdami vandens visur vėluojame: vaikai – į mokyklą, vyrai – darbą.“


 
Ambaras: „Per dieną parduodu 40-50 filtruoto vandens talpų. Tai darau jau ketverius metus. Žinau, kad tuo užsiima dar du šimtai žmonių. Turiu ir nuolatinių klientų, kurie su manimi atsiskaito per dešimt dienų.“
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!