Bijo perleisti traumas
 
Pašnekovė Emilija (vardas redakcijai žinomas) – dvidešimt devynerių metų mergina, jau beveik dešimtmetį įsitikinusi, kad savo ateityje vaikų nemato. Visgi šis sprendimas daugeliui aplinkinių atrodo kaip kerštingas akibrokštas arba kvailumas.
 
„Šiais laikais poroms, kurios nenori turėti vaikų, yra tikrai sunku. Suprantu, kad tradiciškai įprasta susituokti, susilaukti atžalų, bet tiesa ta, kad aš pati to niekada neįsivaizdavau. Vaikai yra mieli ir šaunūs, smagu pasibūti su giminaičių ar draugų mažyliais, bet tada kartu su sužadėtiniu galime sugrįžti namo, pasidaryti po puodelį arbatos ir pailsėti. Visgi nemažai žmonių mūsų gyvenimą mato ne tik kaip blogą, bet dar ir savanaudišką“, – pasakojo pašnekovė.
 
Emilija teigė, kad prie grubių žodžių jau yra įpratusi, tačiau kai kurių artimųjų pasisakymai vis dar skaudina.
 
„Nemanau, kad kada nors užmiršiu situaciją, kai vienai šeimos narei griežtai pasakiau, jog niekada neturėsiu vaikų – ji manęs paklausė, kodėl gyvenu, nes vaikai yra moters gyvenimo prasmė, – pasibaisėjo pašnekovė. – Pastaruoju metu vis daugiau porų ar pavienių žmonių sako, kad vaikai ne jiems. Visuomenė nusprendė tai paversti mada, kažkokiu sukilimu, kurį privaloma numalšinti. Jeigu žmogus sako, kad nenori ar nepajėgia tinkamai prižiūrėti augintinio, niekas juk negrasina, kad atveš šunį ir paliks ant jų durų slenksčio?“
 
J.Gužauskienė patvirtino, kad vis daugiau šiuolaikinių porų neplanuoja šeimos pagausėjimo. Pasak jos, taip gali atsitikti dėl vaikystėje patirtų traumų arba dėl naujoviškesnio požiūrio į ateitį.
 

„Šiuolaikinės poros galimai dažnai vengia vaikų dėl vidinių konfliktų, susijusių su patirtimis vaikystėje – pavyzdžiui, neišspręstomis problemomis su tėvais ar autoritetais. Taip pat gali veikti nesąmoningi kaltės jausmai, baimė perimti tėvų klaidas ar būti netobulais globėjais. Kitas, labai svarbus faktorius yra laikmetis, kuriuo gyvename – daug porų labiau vertina individualizmą, asmeninę laisvę, kuri dažnai siejama su ego idealu – troškimu realizuoti save be išorinių įsipareigojimų“, – sakė psichologė psichoterapeutė, psichoanalizės kandidatė Jurga Gužauskienė.

 
Pašnekovė pabrėžė, kad mąstymas kinta ir dėl socialinių tinklų, kuriuose gausu istorijų apie tėvystės sunkumus – grafiškos patirtys dar labiau atitraukia nuo troškimo susilaukti vaikų.
 
„Dažnai socialinė erdvė sužadina jų vidinius nerimus: baimę prarasti savo laisvę, nepriklausomybę, kontrolę ar net susidurti su senomis neišspręstomis problemomis iš vaikystės, pavyzdžiui, įtampa su savo tėvais ar neigiama patirtimi šeimoje. Žmonės mato kitų dalijamas istorijas ir, net to nesuvokdami, projektuoja į jas savo patirtis ar nerimą, kas paskatina abejonę – „ar aš noriu šito savo gyvenime?“ – kalbėjo J.Gužauskienė.
 
Gali rodyti narcisizmą
 
„Šiuolaikinėse visuomenėse tradicinė „šeimos su vaikais“ samprata praranda universalumo statusą ir tampa viena iš daugelio galimų gyvenimo formų. Psichoanalitiškai kalbant, tai susiję ir su tam tikro narciziškumo stiprėjimu – vis daugiau žmonių nori išlaikyti savo gyvenimo kontrolę, nepriklausomybę ir vengti atsakomybės, kuri dažnai siejama su tėvyste. Vaikų turėjimas reiškia didelius vidinius ir išorinius pokyčius, kurie kartais suvokiami kaip pavojus „aš“ vientisumui – savojo identiteto laisvei“, – kalbėjo J.Gužauskienė.
 
Pašnekovės pastebėjimais, kitokius požiūrius galima pastebėti ir pagal lytį. Skirtumų tarp vyrų ir moterų mentaliteto yra, nors jie dažnai būna subtilūs ir susiję su gilesniais vidiniais procesais.
 
„Moterų santykis su vaikų turėjimu dažnai susijęs su motinystės archetipu – nuo vaikystės dauguma moterų, sąmoningai ar nesąmoningai, yra veikiamos visuomenės ar šeimos įdiegtų įsitikinimų apie „prigimtinį“ motinystės vaidmenį. Todėl moterims šis klausimas gali paliesti gilesnius klausimus apie moteriškumą, savirealizaciją kaip motinai, o kartais net ir jų santykį su savo pačių motinomis. Tuo tarpu vyrams dažniau iškyla vidinis konfliktas tarp noro išlaikyti asmeninę laisvę ir poreikio prisiimti „globėjo“ ar „aprūpintojo“ vaidmenį. Psichoanalitiniu požiūriu tai gali būti susiję su autonomijos baime: „ar mano laisvė ir asmeniniai tikslai nukentės, jei tapsiu tėvu?“, – komentavo J.Gužauskienė.
 
Dar vienas dažnai kylantis klausimas yra susijęs su ateitimi – „kas pasirūpins tavimi senatvėje?“ J.Gužauskienė kalbėjo, kad tokioms poroms senatvės vaizdinys gali kelti įvairių jausmų, o kai kuriais atvejais – ir nesąmoningą nerimą.
 
„Vaikai tradiciškai simbolizuoja „gyvenimo pratęsimą“, saugumo jausmą senatvėje ir net savotišką „amžinumą“ – kai žinai, kad kažkas tęsis ir po tavęs. Šis nerimas yra ne visada įsisąmoninamas iki galo ir išlenda tik vėlesniuose gyvenimo etapuose, kai fizinis ar emocinis pažeidžiamumas tampa labiau apčiuopiamas. Tačiau daugelis šiuolaikinių porų šį vidinį nerimą pasąmoningai nukreipia kitur – investuoja daugiau laiko ir energijos į karjerą, saviraišką ar bendruomeninius projektus. Tokiu būdu jos kuria savo „palikimą“ kita forma – ne per vaikus, bet per asmeninius pasiekimus, kūrybą ar socialinį indėlį“, – sakė psichoterapeutė.
 
Atvejų nemažės
 
„Nors išoriškai stigmatizacija mažėja, giliai visuomenės kolektyvinėje pasąmonėje vis dar gyvas archetipas – „šeimos“ kaip pilnatvės simbolis. Todėl kai kurios poros, kurios atsisako vaikų, gali pasąmoningai jausti, kad laužo taisykles ir rizikuoja būti laikomos „nepakankamai brandžiomis“ ar net „egocentriškomis“. Tačiau daugelyje urbanizuotų vietų ši stigmatizacija jau silpsta. Tuo labiau, nes dažnai toks sprendimas nėra galutinis – jis gali kisti pagal asmenybės brandos procesą ir vidinių konfliktų sprendimą. Pavyzdžiui, žmonės gali ilgainiui išspręsti vidinius kompleksus ar atrasti naujus tapatybės aspektus, kurie suaktyvina norą tapti tėvais. Tokie žmonės tėvystę suvokia ne kaip grėsmę laisvei, bet kaip galimybę augti ir bręsti kartu su vaikais“, – aiškino J.Gužauskienė.
 
Pašnekovė įsitikinusi, kad bevaikės šeimos niekur neišnyks. Bėgant laukui yra tikėtina, kad jų padaugės ir galiausiai skaičiai išsibalansuos.
 
„Yra didelė tikimybė, kad ateityje vis daugiau porų nuspręs gyventi be vaikų. Šiuolaikinėse visuomenėse stiprėja individualizmo ir laisvės vertinimas – žmonės vis labiau renkasi gyventi pagal savo asmeninius norus, o ne tradicinius lūkesčius. Tradicinė „šeimos su vaikais“ samprata praranda universalumo statusą ir tampa viena iš daugelio galimų gyvenimo formų. Ateityje greičiausiai matysime abi tendencijas: viena vertus, daugiau porų rinksis gyvenimą be vaikų dėl laisvės siekio, individualistinės kultūros įtakos ar net pasąmoninių baimių, kita vertus, dalis žmonių atras vaikų turėjime sąmoningą ir prasmingą pasirinkimą, susijusį su jų vidiniu augimu ir santykio su pasauliu pokyčiais“, – kalbėjo psichoterapeutė.
 


Projektas „Pakalbėkim apie Tai“

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 15 tūkst. eurų


Partneriai: