Vasario 4-ąją, sekmadienį, minėsime Pasaulinę kovos su vėžiu dieną. Šios sunkios ligos diagnozė paprastai trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus ir tampa išbandymu ne tik pačiam pacientui, bet ir jo artimiesiems. Kaip padėti sergančiajam išgyventi šį metą?
Išgirdus diagnozę „vėžys“ vienas svarbiausių artimųjų vaidmenų – padėti adekvačiai įvertinti situaciją. Būtent artimieji galbūt išgirsta iš gydytojų daugiau informacijos nei pats žmogus, tiesiog labiau įsiklauso, jiems lengviau priimti informaciją.
Patarkite, kaip galima būtų padėti, psichologiškai palaikyti vėžiu sergantį žmogų?
Roma, 49 metai
Pataria specialistė
Asociacijos „Kraujas“ savanorė, psichologė Lina Šopienė:
Neneigti išgyvenimų
- Natūralu, kad onkologinės ligos diagnozė yra netikėta, dažnai net neįtikima ir sukelia šoko būseną. Paprastai užtrunka laiko, kol žmogus atsitokėja, susivokia, kas įvyko, ką toliau reikės daryti. Visi daugiau mažiau žino, kas tai yra vėžys, bet ne visi žino, kad ir ligos stadijos būna skirtingos, ir gydymas taikomas individualus. Taigi čia vienas svarbiausių artimųjų vaidmenų – padėti adekvačiai įvertinti situaciją. Būtent artimieji galbūt išgirsta iš gydytojų daugiau informacijos nei pats žmogus, tiesiog labiau įsiklauso, jiems lengviau priimti informaciją.
Kelių, kaip pagelbėti vėžio diagnozę išgirdusiam žmogui, yra ne vienas. Aišku, nesama vienos taisyklės, tinkančios visiems atvejams. Dažniausiai padeda paprasčiausias buvimas kartu, kartais tiesiog tylėjimas. Labai svarbu žmogui duoti išreikšti jausmus – leisti išsiverkti ir pan. Svarbu nepulti raminti sergančiojo sakant, kad viskas bus gerai. Nes tokiu atveju kaip ir neigiami žmogaus išgyvenimai. Galima sakyti, kad apgailestaujama, kad artimajam teko išgirsti šią diagnozę, jokiu būdu necituoti Šventojo Rašto ar kokių filosofų, pulti kitaip patarinėti. Galima tiesiog paklausti, kuo galėčiau padėti. Ir pagalba gali būti elementari – kad ir atnešti vandens stiklinę ar apkabinti. Čia daugiau kalbu apie pirminį momentą, kuris, matyt, ir sunkiausias. Tiesiog reikia padėti žmogui susivokti, kas įvyko.
Žmogaus nepalikti vieno
Be abejo, psichologinis palaikymas ir kitokia pagalba sergančiajam labai svarbi ir toliau gydantis. Svarbu nepalikti žmogaus vieno, nes artimojo buvimas šalia, žinojimas, kad turėsiu į ką atsiremti, ramina. Verta lydėti sergantįjį pas gydytoją. Dažnos tokios situacijos, kad išėjęs iš gydytojo kabineto žmogus skundžiasi, kad specialistas nieko nepasakė. Bet juk išties jis paaiškina, tik galbūt neatsimenama. O artimasis gali padėti surinkti informaciją, pasitikslinti, užsirašyti klausimus, ką toliau reikėtų daryti, galbūt nukreipti kokiems užsiėmimams.
Aišku, gydymas yra pakankamai agresyvus, atimantis daug energijos ir jėgų, nelydi didelis noras ar entuziazmas kažką veikti. Tačiau kiekvieno savijauta – individualus dalykas. Jei vieniems kaip tik kyla noras kuo daugiau nuveikti, kitiems – pasitraukti, pabūti vieniems. Taigi artimieji neturėtų nieko primygtinai siūlyti, tik pasiteirauti, kuo gali padėti.
Drąsiau kreipiasi pagalbos
Dalis žmonių, kaip tik nenorėdami artimųjų apsunkinti neigiamais išgyvenimais, linkę kreiptis pagalbos į specialistus. Aišku, čia dar esama mitų: kai žmogui ką nors skauda, natūralu, kad einama pas gydytoją, tačiau nesusitvarkant su baime, neramiomis, net neigiamomis mintimis kreiptis į psichologą jau atrodo gėdinga. Visgi džiugu, kad žmonės vis drąsiau kreipiasi padėti. Suvokiama, kad taip nėra rodomas silpnumas, o kaip tik – supratimas, kad mano galimybės šiandien yra ribotos. Ryt gal bus kitaip, bet šiandien man reikia pagalbos.
Didelį darbą jau atlieka psichologai klinikose, suteikdami visą informaciją ir pirminę pagalbą. Išėjus iš ligoninės galima kreiptis pagalbos į kitas asociacijas. Specialistai gali greičiau padėti žmogui, greičiau parodyti kelius ir būdus. Bet tikime, kad visi žmonės pajėgūs susitvarkyti ir patys.
Verta žinoti
Psichologinė pusiausvyra labai svarbią vietą užima ir sveikimo procese. Labai svarbu, kad užsimegztų ir išliktų per visą gydymosi laikotarpį geras santykis tarp gydytojo ir paciento. Svarbu, kad pacientas žinotų, suprastų ir pasitikėtų jam skiriamais gydymo metodais, kad nebijotų atvirai išreikšti savo skundų, nerimo jam rūpimais klausimais.
Įvairių tyrimų duomenimis 20–40 proc. onkologinių pacientų patiria depresijos simptomus. Ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių pastebėta, jog į specialistus dėl įvairių priežasčių kreipiasi tik nedidelė dalis šių pacientų.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
Komentuoti: