Kas gi atsitinka, kai pradedama nebeskaičiuoti (sau vitaminų nusipirkti niekada neateitų į galvą), o imama iš ryšulėlio traukti juodai dienai pasidėtuosius? Atsakymas vieną dalį žmonijos turėtų papiktinti, o kitą – iškart mūsų bobules pamilti. Nes abi jos jaučiasi ir gerą darbą padariusios, ir pinigėlius teisingai investavusios: Elenutė vakar į veterinarijos kliniką vežė dobermanę Džiuljetą.
 
Jeruzalės veterinarijos klinikos direktorius Kęstutis Aleksejūnas (nors Džiuljetos ir nepažįsta) labai noriai paaiškino, iš kokių gi dalių susideda tokios operacijos kaina. Tai - įvairiausi tyrimai, brangi aparatūra. Gydytojo ir jo pagalbininkų alga. Nuskausminamieji. Ir... Na, žodžiu, kainuoja tiek, kiek kainuoja ir žmogaus gydymas. Tik jokių kompensacijų ir jokių ligonių kasų.
- Turbūt lengviau dirbti nei su žmonėmis?
 
Klinikos direktorius sako, kad daug sunkiau. Jis teigia, kad tie, kurie gydo žmones, ligonį patys išklauso, išgirsta jo nusiskundimus. O veterinarijoje kasdien girdi tik gyvūnų šeimininkų nuomones. Dažnai ligonį čionai atvežusieji patys yra kalti dėl užklupusių bėdų. Bet nepripažįsta. Mano akyse buvo gelbėjama kaulais peršerta gražuolė vilkė. Vos kvėpuojanti. Veterinarai su ja dirbo iki devinto prakaito. O šeimininkas vis nesuprato, kad keli žingsneliai iki mirties buvo likę tik... dėl per didelės meilės gyvūnui.
 
- Nesuprato? – darsyk klausiu daktaro.
- Dabar jau supras, - sakė klinikos vadovas. - Tik tokio supratimo kaina gali būti per didelė. Nes ir sėkmės, ir nesėkmės atveju mes žinom, kad gelbėjam šeimos narį.
Dabar – pastraipa tiems, kurie galbūt mano, kad toks rašinys ir tokia tema neturėtų būti tapatinami su gražiu mūsų laikraščio pavadinimu. Kad gyvūnų globa ir gydymu kiti tesirūpina. Bet yra ne visai taip.
 
Klastinga šunų, kačių (ir galvijų) liga yra babeziozė. Tai Lietuvoje nedažna kraujasiurbių erkių sukeliama liga. Bet bėda ta, kad nuo užkrėsto šuns ar katės ji gali ir žmogui peršokti. Šimtaprocentinės apsaugos (nors vakcina ES ir registruota) – vis dar nėra. O kas nuodugniai apžiūrės iš pasivaikščiojimo parke parsivestą augintinį? Apykaklę – kuri taip pat kainuoja – ne kiekviena Elvyra ar Elenutė norės pirkti...
Taip ir sugrįžom prie kalbos apie pinigus.
 

Mes patys neiname pas bet kokį daktarą - tik pas gerą. Augintinio sveikatą taip pat norime patikėti ne bet kam, o geriausiems. Tų geriausiųjų šiandien ieškome internete. Ir jei jūs į tas veterinarines interplatybes nukeliausit, atkreipsit dėmesį, kad vienos klinikos – itin brangios, kitos – pigesnės. Vienų puslapiuose – skundai ir nepasitenkinimas (čia aš vėl apie kainas), kiti – giriami, nes... pigūs. Pabandžiau tai išsiaiškinti ir – iškart už varčios užkliuvau.

 
Vienoje klinikoje paklausiau, kiek gyvūnui kainuoja rentgenas. Gavau atsakymą: 14 eurų.
- Tai kodėl - pereinu į ataką – skunde rašoma, kad paprašėte šimto eurų?
Klinikos vadas pakėlė antakius: negali būti. Ėmėm ieškoti ir radom. Pasirodo, pacientas mokėjo už... kompiuterinį tomografą.
Verčiu kitą nusiskundimų puslapį: „Mano šuniui per atstumą, tai yra telefonu, nustatė grybelį“.
 
Veterinarijos gydytojas juokiasi ir sako, kad taip nebūna, nes taip... negali būti.
Patikrinti nepavyksta. Į šipulius subyra mano priekaištai ir dėl kitų itin didelių (taip pacientams atrodo) įkainių. Nes matau atliktas procedūras: ultragarsinę nėštumų diagnostiką ir stebėseną, Cezario pjūvio operacijas, urologines ir andrologijos procedūras, net neonatologinę pagalbą. Ir gausybę kitų tik medicinai težinomų dalykų.
 
O dabar dar vienas žingsnis į šoną.
Jauniems tėčiams ir jaunoms mamoms retai galvon ateina mintis, kad už gražius vaikiškus batelius kartais mokėti reikia tikrai daugiau, nei jų pačių batai kainuoja. Nes vaikiškos prekės brangesnės pasaulyje. Taip jau yra.
Todėl močiutė, kuri gaili sau reikalingų vitaminų („Ai, apsieisiu ir be jų...“) dvi savaites pataupo ir nuperka vitaminų... katei. Iš meilės. Nes tik ta katytė jai ir teliko. Pasąmonėje visa tai. Ir – pripažinkime - veterinarijos gydytojų paslaugų kainos jau gyvena gydytojų pasąmonėje. Nepatiks jiems tai. Nes žinau: ne kiekvienas rašinys kiekvienam patinka.
 
- Ar yra išeitis? – klausiu klinikos „Kauno veterinarijos praktika“ vadovo, Lietuvos smulkiųjų gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacijos prezidento Sauliaus Laurusevičiaus.
- Seniai tą išeitį esame radę, - sako mokslų daktaras, - belieka ją juridiškai įteisinti. Lietuvoje turėtų būti trys veterinarinių gydymo įstaigų kategorijos: klinikos, gydyklos ir kabinetai.
Nuolat skaitantiems rašinius sveikatos tema pasimesti tarp tų kategorijų negresia. Kabinete būtų suteikiama tik pirmoji pagalba. Gydykloje – sudėtingesnės paslaugos. O operacijos ir superbrangios technikos naudojimas kasdienybe taptų tik klinikose. Taip – bent jau iš dalies – būtų išspręsta ir kainų problema.
 
Dar viena. Į jokius įkainius nepavyks įrašyti veterinarijos gydytojų konsultacijų kainos. Beje, gal tai jau ir yra pavykę. Bet negi ims dabar veterinarijos gydytojas pinigus už tokį H.Vaitiekūno klausimą:
- Daktare, po tos nelaimės Šilutėje visi man sako, kad jokiu būdu nesirinkčiau dobermano. Nes tai – nestabilios psichikos šunys. Be to, sako, kad jų psichika paveikta kraujomaišos?..
 
Atsakymų buvo ne vienas. Bet jie – žodis į žodį identiški. Nes veislė (prisimename ir čiau-čiau atvejį) niekuo dėta. Tik priežiūra. Tik žmogus. Tik gyvūno socializacija.
- Iš trisdešimties minučių, skirtų paciento priėmimui, penkiolika dažniausia skiriame tam, kad sugriautume stereotipus arba neteisingą žmonių supratimą apie gyvūnų gydymą, - sakė man Veterinarijos Gydytojas.
Nenurodau taip pasakiusiojo pavardės. Nes po šiais žodžiais pasirašytų kiekvienas jų.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!