- Dailės terapija, kam ji skirta?
- Tai meno terapijos kryptis, kuri apjungia dailę ir psichoterapiją. Ji turi ir antropologijos, ir filosofijos aspektų. Per ją meno pagalba galima padėti žmogui pagerinti gyvenimą. Kalbu ir apie įvairiausių sutrikimų gydymą įvairaus amžiaus žmonėms – nuo kūdikio, iki gulinčiojo hospise. Ji gali padėti išspręsti patiriamus sunkumus, lavinti bendravimo įgūdžius, padėti pažinti save, atskleisti vidinį kūrybiškumą bei palengvinti emocinį krūvį. Ši terapija gali būti ir individuali, ir grupinė.
 
- Ar teko susidurti su mitais apie dailės terapiją?
- Yra manančių, jog čia – mandalų piešimas. Dar vienas mitas, jog mes turime universalią simbolių reikšmių knygą, tad žmonės jaudinasi, jog iš jų piešinių apie juos „nuskaitys“ daugiau, nei jie norėtų. Ne, taip nėra. Kiekvienam žmogui ta pati spalva gali reikšti kardinaliai skirtingus dalykus. Be abejo, simboliai turi tam tikro universalumo, kylančio iš pasąmonės.
 
- O kaip dailės terapija atsidūrė tavo horizonte? Kuo ji tave sužavėjo?
- Aš turiu menų bakalaurą, kurį studijavau Anglijoje. Ten pirmą kartą ir išgirdau apie dailės terapiją. Nenuostabu, nes Anglijoje bei Amerikoje ir yra dailės terapijos šaknys. Tuo metu pagalvojau, jog gal įdomus dalykas, bet taip ir palikau, nes mokiausi dizaino.
Studijų metais bei grįžusi į Lietuvą patyriau sunkių išgyvenimų,  tad nuėjau į vieną seminarą, kur pamačiau ir pajutau, jog dailės terapija – mano dalykas ir jame jaučiuosi kaip žuvis vandeny. Ji apjungia ir psichologiją, ir meną. Kelerius metus lankiau įvairias konferencijas, seminarus, kol galop nusprendžiau ją studijuoti, po to atėjo įvairios praktikos ir darbai šioje srityje.


 
- Ką pasakytum žmogui, kuris sakytų: „dailė mokykloje man nelabai sekėsi, tad ir ši terapijai tikriausiai ne man“?
- Labai geras klausimas. Žmonės dažnai bijo ateiti į šiuos užsiėmimus, nes galvoja, jog nemoka piešti. Vyresni net pasako, jog nepiešė nuo mokyklos laikų (penkiasdešimt metų ar daugiau). Mokykloje dažnas jų buvo sukritikuotas mokytojo: „kodėl nupiešei tokį spalvotą paukštį, juk tokių nebūna. Kaip ir violetinio dangaus...“ Būna ir priešingų atvejų: viena senjorė pasakojo, jog nupiešė gražų piešinį, o mokytoja nepatikėjo, jog čia jos autorystė. Taip žmonės meta piešti. 
Dailės terapija yra vieta, kur gali atsiskleisti. Čia daug svarbiau pats procesas, į rezultatą nesame orientuoti, tad jei žmogus nemoka piešti, dar geriau, nes tada jis gali autentiškai save išreikšti.
 
- Ar yra koks nors amžiaus cenzas dailės terapijai? Galbūt vieni joje apsilankę yra dar truputį per jauni, o kiti priešingai – šiek tiek per seni?
- Amžiaus cenzo nėra. Vaikai piešti pradeda anksti. Aišku, jų darbų neanalizuosi, bet tai ir nėra būtina. Terapija pritaikoma prie žmogaus. Yra žmonių, kuriems reikia daug kalbėti, o kitam, priešingai, sunku pasakyti, daug lengviau nupiešti. Terapija ypač tinkama mokyklinio amžiaus vaikams, o vyriausi jos dalyviai – hospiso pacientai, kurie guli lovoje. Parinkus tinkamas priemones jie irgi gali piešti.
Studijų metais buvo atvažiavęs dėstytojas iš Vokietijos, kuris daug metų veda šią terapiją akliems žmonėms. Nors mes galvojame, jog čia vizualus menas, o jie tiesiog daug lipdo.
 
- Kaip tik norėjau klausti, ar esate apsiriboję tik pieštukais, teptukais ir popieriumi. Ar priemonių, kurias galite naudoti, asortimentas platesnis?
- Priemonės gali būti įvairiausios. Nuo standartinių pieštukų, teptukų, dažų, akvarelės ir kreidelių, bet galima naudoti ir molį, modeliną, plasteliną ar iš laikraščių daryti koliažus. Taip pat galima naudoti ir gamtoje sutinkamas priemones, pavyzdžiui, vasarą prisiskinti gėlių, rasti kitų tinkamų gamtos elementų ir su jais kurti tiek būnant pačioje gamtoje, tiek medžiagas parsinešus į klasę. Esu vedusi įdomų užsiėmimą, kai ant lapelio surašomos tam tikros savybės, situacijos, kurių norima atsikratyti. Tie lapeliai sudeginami, o iš jų pelenų kuriamas paveikslas.


 
- Su dailės terapija padedi atsipalaiduoti kitiems, o tu pailsi, įkrauni vidines baterijas?
- Dailės terapija – mano mylimas darbas, bet dirbant su žmonėmis jai reikia skirti tikrai daug energijos. Viena priemonių, kuri padeda man atsipalaiduoti – plūduriavimo terapija, bet labiausiai man padeda pabuvimas gamtoje. Mėgstu pasimėgauti įvairiomis gamtos stichijomis, pavyzdžiui, pabūti prie laužo ar vandens telkinio. Dar mėgstu žygius, myliu gyvūnus, pati auginu šuniuką. Mėgstu keliauti, dažniausiai Lietuvoje išvykti kur nors už miesto.
Esu gyvenusi užsienyje, keliavusi Indijoje, Nepale... Kartais atrodo, kad Lietuva tokia maža, bet turime tiek daug miestų ir miestelių, kuriuos galima pažinti: ar tai būtų Antalieptė, ar Panevėžys. Juose pasijaučiu kaip kitame pasaulyje. Išties, turime daug gražių vietų.
O dar mėgstu muziką, nueiti į koncertą, renginį, kuriame galima pašokti. Taip pat laukiu vasaros, nes jos metu vyksta įvairūs festivaliai, o ir keliauti tada lengviau.
 
- Ar pastebėjai, jog žmonės dabar patiria daugiau streso, baimės ar nerimo? Kalbu apie dvejus metus trukusią pandemiją, dabar vykstantį karą.
- Kai pradėjau dirbti su dailės terapija, žmonės turėjo didelį pasirinkimą įvairių užsiėmimų, kartais jų neįvertindavo, nes būdavo viskuo persisotinę. O dabar jie džiaugiasi, jog yra kur ateiti. Dabar jie skleidžia daugiau dėkingumo, šilumos ir palaikymo vienas kitam.
Dirbant su senjorais matau, kaip jie džiaugiasi, jog tiesiog galime gyvai susitikti, o ir kaukių dėvėti nebereikia. Žmonės pradėjo vertinti įprastus, kasdienius dalykus, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami.
Viena moteris dieną prieš karą nupiešė raudoną dangų, o po savaitės pasakė, jog galbūt kažkaip jautė ir numatė. Tad dalį užsiėmimų skyriau nebe jų asmeninėms, o prie išorinių įvykių pritaikytoms temoms.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!