Juk gerovės valstybė neįsivaizduojama be į pacientų gerovę orientuotos vaistų politikos, užtikrinančios ne tik jų aukštą gyvenimo kokybę, bet ir apskritai, dažnu atveju, gyvenimą. O be konkrečių, ideologiškai neutralių uždavinių, padėsiančių didinti naujausių, efektyviausių vaistų prieinamumą Lietuvos pacientams sunku tikėtis, kad tokia gerovė atsirastų bent horizonte. 
Kaip sunku ir tikėtis, kad tas prieinamumas atsiras nepakeitus atgyvenusių, realių poreikių ir ateities tendencijų neatitinkančio Privalomo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto planavimo principų. 

Biudžeto planavimas: tikslai – pakankamumas ir toliaregiškumas 
Šiuo metu Lietuvoje sveikatos sistemos finansavimui skiriama apie 6,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), iš kurių tik 4,5 proc. sudaro PSDF biudžeto lėšos, o 2,2 proc. BVP yra tiesioginės pacientų išlaidos. Atmetus 200 mln. eurų siekiančias 2020 m. PSDF biudžeto nejudinamas (galimai ekonomikos krizei atidėtas) rezervo lėšas, viešojo finansavimo dalis sveikatos sistemos finansavime 2020 metams lieka tik 4,1 proc. nuo BVP. 
Tokios išlaidos neužtikrina tvarios ir į pacientą orientuotos sveikatos sistemos. Reikia nepamiršti, kad tik į pacientą orientuota sveikatos priežiūra, įskaitant medikamentinį gydymą, lemia geresnius visuomenės sveikatos rezultatus, žmonių gyvenimo kokybę ir optimalią investicijų į sveikatos priežiūros kainą. Tik tokia sveikatos priežiūra skatina didesnį gydymo prieinamumą, galimybes gydytis naujausiais, efektyviausiais (inovatyviais) vaistais bei mokėti už vartojamus vaistus teisingą kainą. 

Norint gerinti biudžeto planavimą ir užtikrinti sveikatai skiriamų lėšų pakankamumą, būtina:

1. Sveikatos apsaugos valstybiniam finansavimui skirti ne mažiau kaip 6,6 proc. BVP. 
2. Didinti vaistams kompensuoti skirtą biudžetą tiek pat, kiek didėja bendras PSDF biudžetas. Toks principas jau yra numatytas Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintose Vaistų politikos gairėse, tačiau kol kas jo nėra laikomasi. 
3. Tobulinti biudžeto planavimą, taikyti horizonto skenavimo metodą. Aiškūs, apčiuopiami, kartu su įvairių sričių profesionalais išgryninti biudžeto poreikiai ir prioritetai turi būti numatomi pagal realius sveikatos poreikius. Planuojant išlaidas vaistams būtina taikyti „horizonto skenavimo“ (angl. Horizon scanning) metodą, leidžiantį įvertinti ateities gydymo tendencijas, poreikius ir kitas galimybes. Horizonto skenavimo metodas planuojant sveikatos biudžetus tarp Europos eBPO narių taikomas Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Švedijoje. Jį taikyti ruošiamasi Prancūzijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, metodas iš dalies jau taikomas Italijoje, Maltoje. 

Naujausių vaistų prieinamumas: tikslai – atsižvelgti į užsienio šalių praktiką, taikyti inovatyvias prieinamumo schemas, užtikrinti skaidrumą ir pagrįsti sprendimus
Neretai net ir brangiau kainuojantis gydymas generuoja geresnius sveikatos rezultatus, trumpesnį gydymo laiką, mažiau šalutinių efektų ir geresnį gydymo toleravimą. Toks gydymas leidžia greičiau „grįžti į gyvenimą“, o tai neša naudą ir pacientui, ir jo šeimai, ir visuomenei, ir valstybės biudžetui. 
Norint didinti naujausių vaistų prieinamumą, būtina: 

1. Vadovautis užsienio šalių praktika. Lietuva turi remtis veikiančiomis, progresyviomis praktikomis ir užsienio, o ne kurti eksperimentines, dažnai keičiamas ir poveikio pacientams, valstybės finansams ir rinkai poveikio nevertinančias taisykles. 
2. Prioritetą teikti aukštos terapinės naudos vaistams. Aukštą terapinę naudą turintys vaistai ilgina išgyvenamumą, mažina sergamumą ir (ar) ligotumą, todėl terapinės vertės nustatymo ir įrašymo į kompensavimo sąrašus kriterijuose pirmenybė turi būti  teikiama jiems. Ir atvirkščiai – pridėtinės terapinės naudos neturintys vaistai į kompensavimo sąrašus turi būti įtraukti tik tuo atveju, jei tai duoda ekonominę naudą. Taip būtų taupomos ir gyventojų, ir valstybės lėšos.
3. Dažnai taikyti kuo įvairesnes inovatyvių vaistų prieinamumo schemas. Pasaulyje yra daug pavyzdžių, kaip galima didinti inovatyvių vaistų prieinamumą pacientams taikant specialias tam skirtas sutartis, sudarytas su vaistų gamintojais. Šiose sutartyse susitariama dėl tam tikrų vaistų tiekimo pacientams ir kompensavimo sąlygų, tokios sutartys gali būti ir finansinės, ir klinikiniais rezultatais pagrįsto pobūdžio, ir mišrios. Tarp tokių prieinamumo schemų pavyzdžių - sutarto/pradinio gydymo laikotarpio apmokėjimas gamintojo lėšomis (angl. free stock); sutartos vaisto dozės vienam pacientui apmokėjimas PSDF biudžeto lėšomis, dozės viršijimo apmokėjimas – gamintojo lėšomis (angl. dose cap) ir pan. 
4. Dėl to, ar vaistus reikia kompensuoti, spręsti vadovaujantis stebėsenos sistemų rezultatais. Stebėsenos sistemos leidžia priimti realius poreikius atliepiančius sprendimus, todėl jų taikymas priimant sprendimus – būtinas. Šiuo metu jau veikia tokios sistemos kaip SVEIDRA, tačiau dar būtų galima kurti naujas Valstybinės ligonių kasos, e-sveikatos informacines posistemes stebėsenos sistemas (pvz., Onkologinių, reumatinių ir kt. ligų duomenų bazes). Pagal šių stebėsenos sistemų duomenis būtų galima realiai vertinti vaistų efektą praktikoje, įvertinti ne tik su sutarties vykdymu susijusius klinikinius rezultatus, bet ir kitus klinikinius parametrus (pvz. bendrą išgyvenamumą ir t.t.). 
5. Užtikrinti skaidrumą.  Jokie pokyčiai nebus ilgalaikiai, jokios programos ir politinės priemonės neveiks, jei vaistų kompensavimo sistemos skaidrumas bus popierinis, o ne realiai veikiantis. Siekiant didesnio skaidrumo, būtina: a) užtikrinti nešališkumą per viešumą – įstatymu sureglamentuoti sprendimų priėmėjų nešališkumo laikymosi pareigą, viešinti vaistų kompensavimo komisijos darbotvarkes, priimtus sprendimus; b) įpareigoti sprendimus pagrįsti aiškiais ir viešais argumentais – dėl vaistų kompensavimo priimti sprendimai turi būti pagrįsti objektyviais ir patikrinamais kriterijais. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!