Panašiai pakruojiškis Kazys Petraitis jautėsi Tokijo Šindžiuku mikrorajone: jau trečią įspūdingos kelionės dieną jam įsiskaudėjo galvą, o kaklas ir net akys ėmė į šonus tabaluotis. Mat negrūdintas lietuviškas organizmas instinktyviai ieškojo kokios nors... apytuštės vietos. Ar bent žalumos kokios. Ar akipločio, kuriame vienu metu rankomis nemosikuotų ir kojomis nežirgliotų dar kokie keturi šimtai neeuropietiškos išvaizdos piliečių. Tai buvo Tokijuje. Bet galėjo būti ir Los Andžele. Arba Vingio parke.
 
O dabar – kaip ir dera pseudomoksliniame, t.y. tik pažintiniame rašinyje, paaiškinsiu, kas jums seniai turėjo būti aišku, bet taip ir liko neįvardinta: pasaulyje ir, žinoma, Lietuvoje kasdien stiprėja tendencija iš miesto persikelti... toliau nuo miesto. Tik mes dar nesuvokiame, kad toji nesustabdoma migracija, prieinama vidurinei ir aukštesniajai klasei, vyksta dėl tos pačios priežasties: kad kaklai nesitabaluotų ir akys nuo nuolatinio žmogiškųjų būtybių reginio poilsį rastų.
 
Beje, ar jums neužkliuvo terminas „pseudomokslinis“? Jis nėra melas. Bet ir grynojo mokslo kriterijų neatitinka. O enciklopedijos jį sieja net su magiškuoju tikrovės suvokimu. Ir tai yra tiesa. Nes tie išdygę ir tarsi poilsiui skirti „nameliai“ prie Žaliųjų Ežerų (arba Pavilnyje, kuris pasislėpęs už Naujosios Vilnios) kažkada dalį vilniečių taip užbūrė, kad jie dieną naktį svajojo apie atsiskyrėlišką poilsį po sunkios darbo dienos sostinėje. Bet tiesa liko į šipulius sudaužyta. Nes dabar į tą užmiesčio „sodą“ (ten tie „nameliai“ oho kokie!) vėl tenka brautis pro automobilinius bruzgynus ir šviesoforinius stabdymo įrenginius. Kol grįžti, nuvargsti labiau, nei darbe nuvargai. Ir, kuomet sekmadienio sulauki, nutari, kad Europos Parlamentas sėkmingai bus išrinktas ir be tavęs. O tu tuo metu, jei žmona kavos išvirs, dar į žalią klevo lapą pažiūrėsi. Atsipalaiduosi... Pseudomokslas! Bet turim tęsti apie... makalienę.
 
Šio „kūrinio“ rašymo metu (ką tik buvau „Worldometer“ atsivertęs) pasaulyje gyveno 8 115 057 186 piliečiai. Ne taip jau ir daug, jei galvoj turėsim ir tai, kad net 64 813 per pusdienį jau numirė. Bet per tą patį laiką gimė 144 108. Jei imsite pirmyn atgal, t.y. visaip skaičiuoti – pavojų tikrai pajusite. Nežinot kokį? Ogi – sveikatai ir psichikai. Nes žiauriai vieni nuo kitų pavargstam.
 
Tikrasis mokslas sakosi jau nustatęs: yra trys žmogiškojo atstumo-bendravimo zonos. Asmeninė – 1-1,5 metro. Lengvai į ją įsileidžiate giminaičius, draugus ir tuos, kuriais besąlygiškai pasitikite. Antroji zona – 1,5-3 m – socialinė. Tai – kolegų, derybininkų, vakarėlių ir apsipirkimo zona. Na, o plačiausioji– visuomeninė – zona prasideda nuo pusketvirto metro aplink jus. Joje patogiai jaučiasi ir paskaitininkai, ir tų paskaitų klausytojai, ir... visi kiti.
 
Kada, kur ir kodėl taip susiklostė? Atsakymai į šiuos klausimus rašinyje ir neprašomi išlįs. O dabar – savaitraščio specifika to reikalauja – turime bent užsiminti, kad procesus reguliuoja smegenyse esanti migdolinė liauka. (Ji apdoroja reaguoja į vaizdinius bei garsinius signalus ir sukelia atsaką. Regimą ir girdimą informaciją ji sieja su atminty saugomais prisiminimais bei suaktyvina atitinkamas reakcijas. Kuomet aktyviomis tampa baimės ar pavojaus reakcijos, išsiskiria streso hormonai: jie ir diktuoja, kaip mums elgtis toliau). Ir t.t.
 
Bet visa tai – tik bendro pobūdžio samprotavimai. Jie jums tinka arba... visiškai netinka. Todėl, kad aiškiau būtų, ir pavyzdys: nebejauna Kauno mokytoja – žmogus, atsidavęs darbui ir protingas, tačiau nuolat jaučiantis įspūdžių stoką. Todėl bet kokia proga stengiasi išvykti į artimiausią bažnytkaimį arba bent jau į supermarketą, nes tiesiog trokšta būti minioje. Tai nėra patologija: taip gali atsitikti. Tačiau, jei psichologai imtų svarstyti, jie įtartų, kad ponia mokytoja galbūt nėra... lietuvė. Ir todėl nuo čia rašinys įgyja dar vieną kryptį – apie aplinkybių padiktuotus (ar su gimimu įgytus) migdolinių liaukų panašumus bei skirtumus. Viskas priklauso nuo genų. Nuo aplinkos, kurioje gimėme. Nuo auklėjimo. Ir dar nuo to, kas galvon net ketvirtadieniais nešauna.
 
Patikrinti galite nesunkiai: lietuvis privačią zoną saugo kaip akies vyzdį: jei per daug prie jos priartėsite, iškart bus duota tai suprasti. Ir dar galite būti palaikytas nemandagiu. Todėl dabar – kiek prabėgomis – apie tai, ką migdolinės liaukos diktuoja kitur gimusiems.
 
Papročiais-įpročiais skiriasi net Europos šalys. Nors pati trumpiausia intymioji zona žemyne prasideda nuo 15 centimetrų, Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje ir ji dažnai peržengiama. Pietų Italijoje bučinys į žandą – normalus reiškinys per antrą susitikimą. Toks pat „priartėjimas“ Anglijoje ar Švedijoje gali tapti baudžiamosios teisės objektu.
 
Mažas atstumas ir greita draugystė Izraelyje. Ten, priešingai nei Lietuvoje, nenustebkite, kai pilietis, su kuriuo ką tik susipažinote, paklaus ne tik apie jūsų šalį, bet ir apie jūsų atlyginimą. O štai Nyderlanduose geriau pašaliečių nekalbinti – liksite nesuprasti.
 
JAV – vėl savaip. Gal ne visai tipinis, tačiau – tikras atsitikimas: kai gatvėje nualpusiam buvo daromas dirbtinis kvėpavimas, jis atsigavęs gelbėtoją padavė teisman, nes, girdi, BEVEIK (!) sulaužė jam šonkaulį...
 
Kinijoje ar rusijoje asmeninės erdvės praktiškai nėra. Kinijoje – dėl svetingumo tradicijų („svečias visuomet artimas“), o rusijoje – dėl to, kad toj šaly net žodžio „privatus“ prieš kurį laiką nebuvo. Jį keitė žodis „ličnij“ – asmeninis.
 
Turkijoje – patys žinote kaip: po penkių minučių turkas paprašys jūsų telefono numerio. Na, o musulmoniškose šalyse tiks hemingvėjiškas patarimas: bendraukite su vyrais ir nė iš tolo nesiartinkite prie jų moterų. (Jei šalis ne visai Rytuose, tuomet – papildymas: vaišinkite vyrus vynu ir... viskas bus gerai).
 
Tai buvo tik detalės, po kurių belieka į du klausimus atsakyti. Pirmas: ką apie visa tai mano skruzdėlyne gyvenančios skruzdėlės? Ir antras (apie pavadinimą): Makalienė šiame rašiny nėra keliautojo Makaliaus žmona. Anot žodyno – makalienė yra purvynė. Arba dumblynė. Arba sumaištis, kurioje gyvename.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!