Eisenoje nedalyvavo pusė milijono netobulų šeimų. Nedalyvavo ir dar dešimt tūkstančių praėjusiais metais išsituokusių porų. Festivaliai, muzika, balionai ir idealios šeimos įstatymai išsiskyrusioms šeimoms šiuo metu nepadės.
 Dešimt tūkstančių – tik oficialus skyrybų skaičius per metus. Kiek skiriasi dar nesusituokusių porų? Kiek dar skyrybų yra įstrigusios ilgamečiuose teismo procesuose? Kiek susituokusių porų tiesiog gyvena atskirai?

Valstybės požiūriu skyrybų traumą išgyvenantys žmonės – tik „pasekmė“. Taip kaip ir depresija, patyčios mokyklose, alkoholio vartojimas ar bandymas žudytis. Todėl žada kovoti su „priežastimis“ – kurs naujas darbo vietas ir mažins PVM mėsai. Tad jei šeimyninis gyvenimas baigėsi griūtimi – gelbėkitės patys.
 
Abejinga valstybė rūpinasi tik tobula šeima
Gaila, kad įstatymų leidėjai vis dar nesupranta, jog skyrybos – viena didžiausių psichologinių ir socialinių traumų. Abejinga valstybė už borto palieka dešimtis tūkstančių piliečių, dėl skyrybų išgyvenančių skausmą, depresiją, negalinčių dirbti, o kartais ir nebenorinčių gyventi.
 
Įdomu, ką ši jautri visuomenės dalis galvoja, sekdama Seimo narių diskusijas apie tai, kokia turi būti šeima? Kokios mintys jiems kyla, žiūrint į su balionais ir šypsenomis žingsniuojančias gražias šeimas? Ką jie galvoja apie ekonomikos skatinimo planus, inovacijas ir užsienio investicijas (kurių tikrai labai trūksta)?
 
Manau, kad nieko negalvoja, nes yra palikti su krize tvarkytis vieni. Iki šiol valstybėje nėra sukurta jokia strategija, nenumatytos jokios priemonės skyrybų mastui mažinti, jų krizės pasekmėms švelninti. Ką jau kalbėti apie realų pagalbos tinklą.
 
Išgyvenantiems krizę pagalbos vis dar nėra
Pagalbą krizę ištiktoms šeimoms paprastai teikia psichologai, kai į juos drįstama kreiptis ir kai nereikia mėnesius laukti eilėje. Tačiau kryptingos, ilgalaikės ir profesionalios psichologinės, juridinės pagalbos beveik nėra.
 
Kol valstybė galvoja apie idealias šeimas, neidealiomis rūpinasi nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai. Šiuo metu vos kelios organizacijos teikia ilgalaikę kompleksinę pagalbą šeimos ir skyrybų krizių ištiktiems suaugusiems bei vaikams. Pastaraisiais metais net ir jos be valstybės paramos gęsta arba jau užgeso.
 
O pagalbos reikia ne tik šeimoms, bet ir mokyklų pedagogams – padėti atpažinti tėvų skyrybas išgyvenančių vaikų krizės simptomus ir į juos deramai reaguoti. Šiemet surengti pirmieji seminarai Vilniaus mokyklų mokytojams, poreikis didžiulis. Išaiškėjo, kad nemaža dalis mokytojų tema itin susidomėjo. Ne vien tik dėl vaikų, o todėl, kad ir patys išgyvena skyrybas.
 
Specialistų nuomone, nepaprastai svarbu šviesti ir besiskiriančius tėvus, kad šie žinotų, kaip elgtis su vaikais, kaip jiems padėti skyrybų metu ir po jų. Supratimo labai nedaug. O ir patį poreikį tėvams dažnai dar sunku įsisąmoninti, nes skyrybų metu dėmesys paprastai būna sutelktas į save pačius ir į procesą.
 
Taigi, ko dar trūksta? Visko.
Kvalifikuotų specialistų, dirbančių su šeimos krizių ir skyrybų problema.
Pagalbos tinklo skyrybų krizes išgyvenantiems suaugusiems ir jų vaikams.
Socialinių paslaugų, orientuotų į prevencinį ir postvencinį darbą, o ne sistemos reaguojančios į padarinius, socialinių išmokų mokėjimą.

Šeimų pedagoginio, psichologinio, medicininio ir ekonominio švietimo. Taip pat šeimos narių fizinės, psichinės bei dvasinės reabilitacijos paslaugų.
Išsamaus šeimų padėties ir poreikių tyrimo. Na, ir žinoma – šeimos politikos strategijos, priemonių plano ir realios koordinavimo sistemos.
 
Ši jautri tema buvo užleista pernelyg ilgai. Todėl nesitikiu ir nežadu, kad dramatišką skyrybų statistiką galime staiga pakeisti. Tačiau esu tikras, jog įgyvendinus minėtas priemones abejingą valstybę paversime rūpestinga Lietuva.