Tačiau Lietuva yra viena iš keturių ES šalių, kurioje „rusų pasaulio“ (rusofašizmo) dezinformaciniai naratyvai apie žmogaus teises ir ypač šią konvenciją rado itin palankią dirvą. Jiems priklauso melai apie Stambulo konvenciją įvedamą trečiąją (socialinę) lytį, net 72 lytis, apie tariamą pareigą keisti santuokos ir šeimos sampratą, tariamą vyrų diskriminaciją ir tėvų vertimą auklėti vaikus priešingai jų įsitikinimams ir dar daug panašių nesąmonių apie tariamą konvencijos prieštaravimą nacionalinėms tradicijoms ir Konstitucijai. Kaip, beje, ir melas apie tai, kad konvencija nebūtina, nes tariamai pakanka nacionalinių įstatymų.
 
Visus šiuos melus išsklaidė didžiausią autoritetą turinčios teisinės institucijos: Europos mastu – Venecijos komisija „Demokratija per teisę“, kuri yra ekspertinė Europos Tarybos institucija konstitucionalizmo klausimais; nacionaliniu lygiu – konstituciniai teismai, įskaitant Lietuvos KT šiais metais. Pacituosiu pastarojo išvadą: „tiek Konvencija, skirta kovai su smurtu prieš moteris ir su smurtu artimoje aplinkoje, skatinant ir užtikrinant de facto moterų ir vyrų lygybę, kaip būtiną prielaidą smurtui prieš moteris mažinti, tiek Konstitucija, inter alia jos 21, 29 straipsniuose įtvirtintais asmens neliečiamumo, draudimo žeminti žmogaus orumą, visų formų diskriminacijos draudimo imperatyvais, siekiama tų pačių visuotinai reikšmingų tikslų“; „Konvencijos nuostatos, reglamentuojančios žmogaus teises ir laisves, grindžiamos tomis pačiomis lygiateisiškumo, asmens neliečiamumo ir pagarbos kiekvieno žmogaus orumui konstitucinėmis vertybėmis, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, be to, jomis būtų prisidedama prie kitomis tarptautinėmis sutartimis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo“.
 
Atrodytų, kokios gi dar kliūtys Stambulo konvencijai ratifikuoti ir taip prisidėti prie mūsų šalies žmonių gerovės bei jos tarptautinio autoriteto didinimo? Tačiau nugali mužikiškas užsispyrimas: neratifikuosime ir viskas, vis tiek kažkas su ta konvencija tariamai negerai, žmonės atseit vis tiek prieš. Negi atliksi politiko darbą aiškindamas, kad visos abejonės nepasitvirtino ir iš esmės buvo plačiai po visas šalis platinami vienodi dezinformaciniai naratyvai?
 
Geriau juk paieškoti naujų priežasčių Stambulo konvencijos neratifikuoti. Čia suklusau viename socialdemokratų kandidato į premjerus Gintauto Palucko interviu perskaitęs naują kontrargumentą Stambulo konvencijai: girdi, jos dabar nereikia, nes ES lygmeniu šiais metais priimta tariamai analogiška direktyva (Direktyva dėl kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje), kurią įgyvendinti atseit ir pakanka. Panašiai galima suprasti ir socialdemokratų Seimo rinkimų programos nuostatas.
 
Tai kas, kad jos neatitinka europinės socialistų ir demokratų grupės, kuriai priklauso ir Lietuvos socialdemokratai, EP prioritetų, tarp kurių – moterų teisės ir lyčių (gender) lygybė, be kita ko, sukuriant įtraukią feministinę Europą, kurioje kiekvienas, nepaisant lyties, turi tas pačias galimybes ir teises. Tai tikrai ne pirmas ir ne paskutinis Lietuvos socialdemokratų vertybinio išsiskyrimo su Europos partneriais atvejis. Nulemtas jis, matyt, strateginės sąjungos su prezidentu Gitanu Nausėda. Mat kalbėdamas apie Stambulo konvenciją G. Paluckas tik įgarsino tai, ką jau prezidento rinkimų kampanijos metu sakė G. Nausėda.
 
Lyginamoji ES direktyvos ir Stambulo konvencijos analizė įtikinamai paneigia eilinę dezinformaciją, kad direktyva tariamai pakeičia konvenciją.
 
Pirma, kaip nurodoma Direktyvoje, joje nustatomos minimalios taisyklės dėl trijų aspektų: dėl konkrečių nusikaltimų ir bausmių apibrėžties siekiant kovoti su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje; dėl smurto aukų teisių; dėl šių aukų apsaugos ir paramos joms. Pažvelgus į Stambulo konvencijos tekstą, pamatysime, kad joje įvardijami gerokai platesni tikslai: greta siekio apsaugoti moteris nuo visų formų smurto ir užkirsti jam kelią, Konvencija turi prisidėti prie visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę.
 
Dar daugiau, Stambulo konvencija grindžiama tuo, kad smurtą prieš moteris nulemia socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Todėl Konvencija įpareigoja valstybes keisti papročius, tradicijas ir kitą praktiką, grindžiamą žemesnės moterų padėties idėja arba stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis.
 
Tuo tarpu Direktyvoje toks požiūris nėra akivaizdus: nors rasime tokias formuluotes, kaip „žalingi lyčių stereotipai“ ar „kova su lyčių stereotipais“, kartu nėra konceptualiai įtvirtinta lyties, apimančios jos socialinį aspektą, sampratos. Todėl vadovaujantis vien Direktyva labiau tikėtina skirtingų standartų grėsmė, kai vienos valstybės tam tikrą elgesį su moterimi laikytų žalingu stereotipu, o kitos, priešingai, saugotina nacionaline ar religine tradicija.
 
Antra, Stambulo konvencija įpareigoja valstybes kriminalizuoti gerokai platesnį ir smurtinių veikų spektrą nei Direktyva, tačiau pastaroji nustato ir kai kurias naujas kriminalizuotinas veikas. Štai, įgyvendindamos Stambulo konvenciją, valstybės privalo nustatyti baudžiamąją atsakomybę už psichologinį smurtą, persekiojimą, priverstinę santuoką, fizinį smurtą, seksualinį smurtą, įskaitant išžaginimą, moters lyties organų žalojimą, priverstinį nėštumo nutraukimą ir priverstinę sterilizaciją, seksualinį priekabiavimą.
 
Beje, kalbantiems apie tai, kaip puikiai Lietuvos įstatymai įgyvendina Konvenciją, derėtų patiems sau atsakyti į klausimą, kodėl seksualinis priekabiavimas pagal Lietuvos baudžiamąjį kodeksą iki šiol apibrėžiamas siauriau – būtinai reikalaujant aukos tarnybinės ar kitokios priklausomybės nuo priekabiautojo ryšio.
 
Tuo tarpu Direktyva įpareigoja valstybes užtikrinti, kad nusikaltimais būtų laikomi tik du iš minėtųjų – priverstinė santuoka ir moters lyties organų žalojimas. Tačiau kartu Direktyvoje įvertintas nuo Stambulo konvencijos priėmimo pasikeitęs smurtinių veiksmų pobūdis: Direktyva taip pat įpareigoja bausti už kibernetinius nusikaltimus – persekiojimą ir priekabiavimą kibernetinėje erdvėje, taip pat dalijimąsi intymia arba manipuliacine medžiaga be asmens sutikimo. Taip Stambulo konvencija ir Direktyva papildo, o ne pakeičia viena kitą. Suprantama, tam tikra apimtimi Direktyva konkretizuoja atitinkamas (bet tikrai ne visas) Stambulo konvencijos nuostatas dėl specialistų mokymo, paramos priemonių aukoms, paramos tarnybų, pagalbos linijos, prieglaudų, statistinių duomenų rinkimo ir kt.
 
Trečia, Stambulo konvencijoje įtrauktas ne vienas aspektas, apie kurį Direktyvoje neužsimenama. Galima paminėti kad ir migracijos bei prieglobsčio, tarptautinio bendradarbiavimo, globos klausimus, valstybės įsitraukimą užtikrinant aukos teisę į kompensaciją ir kt.
 
Be to, visiškai skirtinga Stambulo konvencijos ir Direktyvos įgyvendinimo kontrolės sistema. Jei Direktyvos įgyvendinimo priežiūra neišvengiamai guls ant Komisijos pečių, kuri gali naudoti tokius veiksmingus įrankius, kaip pažeidimų procedūra, tai Stambulo konvencija suteiktų platesnes galimybes perimti pažangią kitų Europos šalių praktiką per specialią instituciją – Kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu artimoje aplinkoje ekspertų grupę (GREVIO). Taigi vėl turėtume viena kitą papildančias, o ne šalinančias priemones būtent mūsų žmonių teisės užtikrinti.
 
Galiausiai nepamirškime, kad pati Europos Sąjunga 2023 m. ratifikavo Stambulo konvenciją ir atitinkamai turi pareigą ją įgyvendinti. Direktyvos priėmimas yra tik vienas žingsnis šia linkme. Ir kam gi ES to reikėtų, jei Konvencija būtų visiškai pakeista viena direktyva?
 
Tiek melo, kiek dabar, ko gero, dar nematė Lietuvos politika. Blogiausia, kad tai daro tie, kurie prisiekia vykdyti Konstituciją, visomis išgalėmis stiprinti demokratiją ir Lietuvos žmonių gerovę. Stambulo konvencijos atveju tokio melo kaina didelė – tai moterų ir mergaičių orumas, sveikata ir neretai gyvybė. Būtent jos tampa politinės tamsos įkaitėmis.
Dainius Žalimas, Europos Parlamento narys