Organizacijos „Transparency International“ duomenimis, kiekvienais metais sveikatos sistemos pasaulyje dėl korupcijos prarandama nuo 10 iki 25 proc. visų lėšų. Ir kaip būtų liūdna spaudai, korupcija tarp gydytojo - slaugytojo ir ligonio yra ta mažoji, neesminė (nors ne mažiau bloga) korupcijos dalis. Vadovaujantis sąmokslo teorijomis, galima būtų prisigalvoti, kad apie realias korupcijos priežastis sveikatos apsaugos sistemoje vengiama kalbėti tyčia. Tam, kad užmaskuoti, paslėpti tikrąją korupciją medicinoje valstybės mastu.

Pagrindinė korupcija medicinoje, daugelio tikrų korupcijos tyrinėtojų (Vian T., Nordberg C.), o ne populiarių šūkių ir akcijų organizatorių, teigimu, yra: 
1. Sveikatos priežiūros sistemos valdymo trūkumas (leak of governance, angl.). Tai labiau politinė korupcija, neracionaliai panaudojant valstybės ir sveikatos draudimo lėšas ir sukuriant prielaidas atskiroms politikų grupėms turėti atramą regionuose ir taip remti partijos liniją. Tokia praktika verčia išlaikyti neefektyvią sistemą, kuri ne žmonių sveikatos ir ne medikų gerovės – o savo, kaip sistemos gerovės, labui veikia ir naudoja kitoms sveikatos sritims reikalingas lėšas (sveikatos priežiūros prieinamumo didinimui, medikų algų kėlimui, eilių poliklinikose mažinimui, vaistų kainų sureguliavimui ir t.t.).Mano nuomone, netikęs administravimas yra viena didžiausių korupcijos apraiškų medicinoje.
 
2. Medicinos įstaigų statybos, ypač nereikalingų įstaigų statybos. Žinoma, šis reiškinys siejasi su bendra pasauline tendencija - vykdyti nelegalius sandorius ir per statybas legalizuoti neteisėtai įgytus pinigus. Nieko naujo.
 
3. Įrangos pirkimas. Šioje vietoje veikia panašus principas kaip ir nereikalingų įstaigų statybų atveju – perkama nereikalinga įranga, iš anksto žinant, kad ja ligoninė nesinaudos (nebus reikalinga perkančiai įstaigai, nebus ja besinaudojančių specialistų, jau stovi gretimoje ligoninėje ir t.t.).
 
4. Ligonių kasų ar kitų sveikatos paslaugas apmokančių žmonių apgaudinėjimas, prirašant nebūtas paslaugas, be reikalo guldant į ligonines, atliekant nereikalingus tyrimus ar net operacijas. Pasak „The Economist“, tokiu būdu vien JAV 2012 metais draudimo kompanijos neteko apie 272 MILIJARDŲ dolerių Ko gero, Valstybinė ligonių kasa Lietuvoje galėtų suskaičiuoti, kiek paslaugų yra abejotinos. Bet, ar nori? Ir tai yra didžiulės sumos, kurios duoda darbo ir uždarbio tiek gydytojams, tiek ir gydymo įstaigų administracijoms. Visuomenė iš savo pajamų turi remti šią netvarką taip prarasdama dalį lėšų, labai reikalingų kitoms sveikatos priežiūros sritims.
 
5. Sistema, nereikalaujanti kokybės. Ir už dovanas, ir iš kvailumo. Imkime paprastą pavyzdį: ligoniui nenustatoma diagnozė, liga tampa lėtine, vėžys progresuoja ir tada jau reikia įjungti visą gydymo arsenalą, brangiausius vaistus, spindulinę terapiją ir t.t. Tai vėl per pinigus atsiliepia visiems mokesčių mokėtojams. Sakykim, padaryta kokybiška operacija greitai ligonį pastato ant kojų. O jei padaryta nekokybiška operacija? Egzistuojantys tyrimo ir gydymo kokybės standartas yra būtina sąlyga pereiti prie to, kad pacientas žinotų esantis saugus ir gydomas geriausiai pagal to meto mokslo pasiekimus. Kokybė medicinoje ir perdėtas liberalizmas nėra suderinami, nors, kaip teigiama literatūroje, mažos dovanos nesutarimus ir padeda spręsti.
 
6. Naujų technologijų, vaistų pirkimas ir skyrimas. Naujų technologijų naudojimas, ne visuomet pagrįstas, ne visuomet ligoniui naudingas yra remiamas gamintojų. Korupcija tai ar ne sunku atsakyti, bet jei technologija abejotino efektyvumo, o naudojama marketingui ir laukinei reklamai, tai darosi korupcijos objektu. Visiems viešai žinoma paslaptis, kad gydytojus, kurie išrašo receptus, skatina farmacininkai. Skatinami ir farmacininkai vaistinėse. Skatinamos ir slaugytojos, kurios pataria. Iš dalies šis „skatinimas“ padeda medikų kvalifikacijos kėlimui, nes dažnai tai pasireiškia parama dalyvaujant konferencijose, seminaruose ir kitokiuose kvalifikacijos kėlimo renginiuose ko mūsų medikams negali užtikrinti jų darbdaviai. Didelis korupcijos šešėlis klaidžioja ir ten, kur vyksta centralizuoti vaistų pirkimai. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, ką yra parodęs nesenas (2013) Europos Komisijos atliktas tyrimas.
 
Korupcija medicinoje taip pat pasireiškia ligonių priežiūroje. Paprastai korupciją galime apibūdinti labai paprastai –„šiek tiek greičiau, šiek tiek pirmiau, šiek tiek dėmesingiau“. Kas įdomiausia, sveikatos priežiūros efektyvumo ir kokybės korupcinėmis priemonėmis nupirkti nesigauna. Visi gydytojai, davę ar Hipokrato, ar tarybinio gydytojo priesaiką, SPECIALIAI blogai nedarys. Paprasčiausiai bus mažiau dėmesio, kalbėjimo, aiškinimo, kas be abejo, ligoniui ir jo artimiesiems tai pat labai svarbu. Ne mažesnė problema ir darbo užmokesčio fondo sveikatos priežiūros įstaigose netinkamas naudojimas, kada personalas gauna algą už darbą, nors jo realiai net darbe nėra.
 
Šioje vietoje galime prisiminti neseną istoriją su 4-5-6 etatais dirbančiais gydytojais. Jie tikrai nebuvo savo darbo vietoje, nes tiesiog negalėjo to padaryti fiziškai. Toks reiškinys, tarptautiškai dar vadinamas Absentizmu (angl. Absent – nesantis), nėra Lietuvos atradimas ir pasireiškia kitose šalyse. Pabaigai retoriškas klausimas, kurį senesnės kartos žmonės atsimena gerai - „Ką daryti?“. Labai paprastas atsakymas – pirmiausiai reikėtų apsibrėžti apie ką kalbame. Kas tai - korupcija medicinoje, kokia ir kur ji yra, kokios jos priežastys?
 
Tik tada, iškėlus it povandeninį laivą į sausumą, aprimę, apžiūrėję, galėsime nuspręsti – ką daryti. Nes kova su korupcija medicinoje nėra beviltiška, kaip rodo kitų šalių patirtis, kur sujungiamos visuomenės, politikų, sveikatos priežiūrą administruojančių, vaistų naudojimą reguliuojančių ir teisėsaugos institucijų pajėgos. Minimų problemų, ypač vadybos, neefektyvaus resursų naudojimo, naujų technologijų ir vaistų rinkos sutvarkymas turėtų sutaupyti gana daug lėšų, kurios turėtų didinti įstaigų galimybes daugiau mokėti tiek gydytojams, tiek ir inžinieriams, slaugytojoms, sanitarėms. Be abejonės, vien vidiniai resursai sveikatos apsaugos sistemoje neleis bent iš tolo priartėti prie minimaliausių Europos gydytojų atlyginimo standartų, todėl ir PSDF didinimas, ir papildomų sveikatos draudimo lėšų pritraukimas turėtų būti tas kelias, kuriuo reiktų eiti.