Lietuvoje geresnį psichoterapeutą už šį gydytoją kažin ar turime. Gydytojas, žinoma, yra mūsų visų mokytojas. Reikia pamatyti, kaip jis dirba, tada abejingų nelieka. Rezultatas visada būna puikus, pavyksta. Įstaigai garbė, kad joje dirba toks specialistas... Skeptikai tik tie, kam nepavyksta ar tingisi panašiai dirbti. Na, psichiatrai taip pat privalo žinoti, kad skeptikas - tai simptomas arba intelekto problemos. Kai mane mokė hipnozės Indijoje, paklausė, o kas tave mokė psichoterapijos? Mano mokytojas - gyd. Alekseičikas, tos pačios įstaigos kolega. Ne aš viena ėjau žiūrėti jo vedamų psichoterapijos paskaitų, bet ir daugiau ligoninės gydytojų - visi žavėjomės, mokėmės, diskutavom... Nepaisant, įvairių profesinių išklausytų kursų, mokymų, tautinių ar tarptautinių, Alekseičikui nėra lygių... Jo psichoterapija visada rezultatyvi...


Gyd. Aleksandras Aleksečikas
 
Kaip ir psichiatras prof. Flor- Henry - prancūzų kilmės, Škotijoje medicinos mokslus pabaigęs, Kanados psichiatras, Albertos universiteto profesorius, Edmontono universitetinės psichiatrijos ligonines direktorius, klinikinių tyrimų bei diagnostikos direktorius, daugybės mokslo straipsnių bei knygų autorius, humanistas... Pacientų aptarimas su juo - elegantiškas, nepakartojamas, įdomus ir vertingas. Asmenybė - įsimylėjusi psichiatriją. Visur pasaulyje atsidarydavo durys, kai parodydavau savą CV ir prof. Flor- Henry rekomendacijas... Tu jo mokinė? Profesorius, beje, irgi mokė: mažiau vaistų - visada yra geriau... Klinikinių tyrimų vadovas, bet pirmiausia rūpinosi žmogumi, kaip jam nepakenkti. Tokia pozicija pati savaime yra terapinė. Psichoterapinė. Ką galima lengviausiai padaryti - išrašyti vaistus. Senuosius ar naujuosius. Pasirinkimas šiandien didžiulis...
 
Svarbu, kaip dirbsi toliau su pacientu, ko klausi, ką jam sakysi, ką rekomenduosi, ką matysi, t.y. kaip sugebėsi įvertinti dinamiką. Aukštasis pilotažas. „Matai, nuo tavo kalbos kokie pakitimai!“ – prof. Flor - Henry tuoj siųsdavo į mokslo laboratoriją, užrašydavo ligonio smegenų žemėlapius, rodydavo, kaip keičiasi smegenys nuo gydymo ir gydytojo kalbėjimo, kokia numatoma prognozė, ir kodėl. Mačiau, kad visi psichiatrai toje ligoninėje, yra „užkrėsti“ Flor- Henrio meile profesijai,  gali apie simptomą kalbėti ištisas valandas... Jei tavo misija - padėti žmogui, negali į jį žiūrėti kaip į statistinį vienetą ar biznio elementą.
 
Gyd. Alekseičikas pasakoja, kad jis dirbdamas su ligoniais, pats šventėja. Manęs klausia: Palmira, o kaip tu? Klausia prie visų, aš, žinoma, atsakau: „Na, nesu šventoji nei šventa, bet pilna nuodėmių... Šventėjimas - nelengva siekiamybė...kažin ar pasiekiama.“
Įdomu stebėti gyd. Alekseičiko darbą. Reikia plataus apsiskaitymo. To iš gydytojų rezidentų reikalaudavo ir gydytoja Daugirdienė-Požerienė. Paskui to paties reikalavo gyd. Tamošiūnienė, ūmios psichiatrijos skyriaus vedėja. Jei ko nežinodavai, čia pat aiškindavo, mokydavo... Apie šiuos kolegas esu kalbėjusi ne kartą ir savo psichiatrijos rezidentams Škotijoje. Jie visi tokie puikučiai, karališkos kilmės...Tačiau, žavėjosi mano kolegomis, šnekėdavome...
 
Visos pavardės yra žinomos pasaulinės psichiatrų asociacijos archyvuose, kadangi minėdavau jas pranešimų metu, o po to gaudavo klausimų: kas tai, papasakok.
Na, tai tikrai neeilinės asmenybės, apie kuriuos galima pasakyti - tikri gydytojai. Jie yra mūsų, lietuviškos psichiatrijos, klasika.
Alekseičikui sukako 80 metų, bet energijos bei proto, aistros galima tik pavydėti. Kaip ir sveikatos bei puikaus atrodymo... Pacientų meilės... 
Ištvermės, kuri irgi yra psichoterapinė. Skyriaus vadovas kolektyve mylimas. Kiaulystę darytų bet kas, kas sumanytų neigiamą žodį tarti. Kiaulystę darytų pirmiausia sau.
 
Psichoterapijos skyrius buvo pervadintas į ribinių būsenų, siūlėm vadinkit Alekseičiko skyriumi. Vis tiek taip sako ir kolegos, ir pacientai.
Jubiliejaus proga administracija sukvietė visus į neeilinę, šventinę penkiaminutę, paskui šventinė nuotaika buvo perkelta į Alekseičiko skyrių, kur prisirinko kolegų, mokinių, pacientų. Atvyko psichiatrų, psichologų iš Rusijos, JAV, Lietuvos. Visi tarė dėkingumo pagarbos žodžius... atėjo daug pacientų - pasveikinti, padėkoti... Viena panorėjo padainuoti, uždainavo labai lėtai, tyliai ir gražiai „Podmoskovnyje večera“, iškart visi pritarėm... Buvo gera, miela ant širdies...
Buvo tikras emocijų protrūkis, psichoterapinis seansas... visi kas ten buvo, išėjo geresni, kiek suakmenėję... nuo to gerumo, gal net kiek šventesni, anot mūsų psichiatrijos patriarcho - A.Alekseičiko. Ilgiausių metų!