Nežinau, kodėl kai kurios ponios slepia gimimo metus. Bet žinau, kad viena jų praėjusią vasarą Egipto atsisakė, kad galėtų nuvykti į Lansarotės salą. Patogu yra tai, kad niekada nepražiopsosiu draugo gimtadienio. Ir miela yra žinoti, kad manęs neaplenks nė vienas profesinis renginys. Ir dar žinau, kur galima nebrangiai nusipirkti pačių pigiausių Lietuvoje braškių. Kodėl pigiausių? Nes jas nusiskinti reikia pačiam! Iš kur visos tos žinios? Jūs jau atspėjote: kasryt jas kaip nuolankūs tarnai ant mano stalo deda Twitteris, Instagramas ir Facebook‘as.
Nesinaudojate? Rašinio vis vien nemeskit. Nes dar tikrai žinau, kad visi (išskyrus mažas mažutėlytes mažumas) internete skaito bemaž kiekvieno rašinio komentarus. Kai kurie tik juos ir teskaito. O bemaž trečdalis dar patys ir rašo. Žinoma, anonimiškai.
Neišgalvota istorija: vienas pilietis – šiaip jau žmogus Lietuvoje ne tik žinomas, bet ir kantrus - beveik priprato, kad po kiekvienos internetinės publikacijos jį kas nors įvardina idiotu, šlikštine (taip: keliskart parašyta buvo su „i“ trumpąja, ir todėl tai tapo identifikacijos dalimi) arba kokiu nors kiauliasnukiu. Kantrybė piliečio trūko, kuomet kažkas pripaišė jam dar ir šnipinėjimą. Žinoma, Blogosios Valstybės naudai. Tuomet nebeišlaikė žmogelis: kreipėsi į Tam Tikroje Organizacijoje dirbantį draugą. Kad pažiūrėtų. Draugas buvo tikras. Todėl pažeidė tarnybines instrukcijas ir pažiūrėjo. Nustebimas buvo ne prastesnis nei dangišką Marijos pasirodymą išvydus: tuos komentarus rašė kaimynas. Tas pats, su kuriuo dar vakar vakare kartu alų virtuvėje gėrė.
Bet ne istorijos pabaiga domina. Įdomu, iš kur randasi tokių (ir, žinoma, dar bjauresnių) komentarų autoriai. Kas juos skatina rašyti? Ir kas priverčia (keistokas šiuo kontekstu žodis) tuos komentarus skaityti?
Tai - tema disertacijoms. Gal psichiatrams ar net filosofams įdomi. Antra vertus, itin paprastai paaiškinama.
Paaiškinimas: tu parašei, o aš taip nemoku. Tu Ten buvai, o aš Ten negaliu patekti. Vienas turi mažiuką raudoną BMW, o kitas – dyyydelį BMW. Ir dar juodą. Ir todėl tas, kuris turi raudoną, pavydi tam, kuris turi juodą. Lietuviai – kaip jokia kita pasaulio tauta - yra ne tik pavydžiausi, bet dar ir skaudulių pritvinkę. Dėl mažų pensijų. Ir dėl to, kad vėl apsiriko rinkimuose. Bet jei pasakyčiau, kad esame mazochistai, imtute prieštarauti. O gal vis dėlto suabejokite? Nes dabar pasakysiu, kad neapykanta – tai tik eilinė biocheminė centrinės nervų sistemos reakcija, sukelianti skausmą. Tas dvasinis skausmas yra panašus į fizinį. Remiuosi moksliniais tyrimais: kai žmogus pavydi ar nekenčia, tas į fizinį panašus skausmas sužadina tai, ką kiekvienas nuo gimimo turime - savęs išsaugojimo instinktą. Ir tuomet nevalingai kyla dar vienas noras: dalį skausmo (neapykantos, purvo, pavydo) nuo savęs nusimesti. Perduoti tam, kurį interneto komentaruose puolate.
Ir štai dabar jus (tuos, kurie komentarus ir skaito, ir rašo) turėtų ištikti pirmasis skaudokas smūgis. Tas, kurį komentaruose puolate, kuomet kiaulišką jūsų mintį perpranta, patiria vos vieną (!) procentą to auksinio skausmo. Kiti 99 procentai bumerangu grįžta kerštingą kvailystę parašiusiam. Tiesa, pradžioje toji akimirka pasirodo saldi, bet vėliau fiziškai griauna sveikatą. Iš lėto graužia. Pamažu.
Ir dar apie tą pavydą. Kiek perspaudžiau, teigdamas, kad pavydžiausi yra lietuviai. Todėl taisau ir patikslinu: pavydas egzistavo nuo neatmenamų laikų. Bet ar atėjo kada nors mintis detaliau pasidomėti, kaip mes prieš šimtmečius pavydėjome? Paaiškinimai lenda ne iš bet kur, o iš antikinės literatūros. Jau tada pavydėjome geresnę ietį turinčiam. Ir taip yra iki šiolei. Ir, kaip keista bebūtų, būtent tai gimdo bjaurius internetinius komentarus.
Nenoriu vardinti: jūs patys žinote internetinius puslapius, kurie komentarų atsisakė. Ar laimėjo jie? Tam tikra prasme – pralošė. Nes visi žino: komentarai generuoja didesnį lankytojų srautą, „klikus“ ir pinigus, t.y. reklamą. Bet laimėjo jie skaitytojų pagarbą.
Ką daro tie, kurie internete bijo netgi teisingos kritikos? Blokuoja. Ir štai jums netikėtas klausimas: kiek Lietuvos gydytojų savo
feisbuko paskyroje yra užblokavęs sveikatos apsaugos ministras? Nenorėdamas tapti nei
troliu, nei
heiteriu šitos temos netęsiu.
Kiek žmonių – tiek nuomonių. Velso aktorė Catherine Zeta-Jones nuo maniakinės depresijos pagijo tik tuomet, kuomet nustojo skaityti apie ją rašomus internetinius komentarus. Mūsų maestro Jurijus Smoryginas turi kitokią nuomonę: „Man tie komentarai – kaip medus: jei rašo blogai, vadinasi, esu įdomus ir talentingas.“
Nuomonių galėjau pririnkti daug, bet geidžiamiausios gauti nepavyko. Taip ir nesužinojau, ką šia tema mano itin reguliariai, kas dvi savaites, viename portale pasirodanti ir visiškus niekus pasakojanti ponia Inga Stumbrienė. Po kiekvieno jos pasisakymo internete būna apie 200 komentarų su tokiomis patyčiomis, po kurių dažnas šalies pilietis nusiskandintų. Tačiau ponia Inga – gyvena. Ir tas portalas rašo, kad gyvena neblogai. Fenomeną reikėtų rimtai ištirti, o patirtį – pasaulyje paskleisti. Klausiate, kodėl? Ogi todėl, kad tie rašiniai absoliučiai ne tik niekam neįdomūs, bet ir visi žino, kokiu būdu jie tame portale atsiranda. Bet vis vien: skaitomi geriau nei Prezidento kalbos.
Artėjame prie pamokymų komentarus internete rašantiems ir juos skaitantiems.
Pirmasis patarimas skirtas abiejų grupių atstovams ir yra kiek žiaurokas: susimąstykite. Jei mąstymas nepadės, kreipkitės į gerą psichiatrą.
Antrasis - tik rašantiems. Nereaguokite į įvykį ar perskaitytą tekstą akimirksniu. Po pusvalandžio situacija pasirodys paprastesne. Sudėtingiausias kelias: o kas atsitiktų, jei išbandytumėte sunkųjį variantą ir komentaro internete visai nerašytumėte? Žinau, kad būtų beprotiškai sunku. Bet kodėl gi savęs neišbandyti?
Trečiasis patarimas – komentarus apie save skaitantiems. Pirmoji mintis – blokuoti – yra pati banaliausia ir netikusi. Priešą įnervinsite, jei nereaguosite. (Taip daro Didysis U.: Andrius Užkalnis). O dar keli patarimai komentarus skaitantiems yra tokie: a) bloga reklama vis tiek yra reklama; b) nepulkite iškart ieškoti samdomo žudiko; c) sukritikuokite jus kritikuojančiojo stilių bei gramatiką; d) „Google“ paskaitykite, kas yra gazlaitingas.
Ir galiausia apie tai, kodėl laiminga yra ponia Marytė. Todėl, kad ji neturi ne tik
Twitterio,
Instagramo ir
Facebook‘o. Dar jos telefono aparatas yra „Nokia 3310“.
Komentuoti: