O paskui žiauriai sugraudino vienas TV žiniose parodytas vaizdelis. Jis buvo apie maltiečių sriubos dalijimą dosniajame mūsų Seime. Jei TV archyvus atsiversite, surasite tuos „narius“ bėgte bėgančius pro šalį. Ir dar išgirsite vieną jų, sriubą šliurpiantį ir besiteisinantį, kad visi jo pinigai – tik kortelėje. O grynųjų – vargšas – neturįs...

Tokia, visai trumputė, šiandien yra nesmagioji rašinio dalis. O dabar – linksmybės.
Galite patikėti arba patikrinti: patarimus, kaip varganai gyvenantiems lietuviams per šventes nepersivalgyti (ir ką daryti persivalgius), vien praėjusių metų gruodžio mėnesį pateikė šešiolika garbingų dietologų. Taip pat septynių TV laidų vedėjai. Taip pat keturiolika TV laidų svečių. Taip pat vienas sodininkas, vienas troleibuso vairuotojas, trys chirurgai ir šeši pensininkai. Dar dvi „Maksimos“ pardavėjos. Ir net vienas po žurnalistės kojomis pasipainiojęs lakūnas.
 
Ką jie kalbėjo, nesunku numanyti. Buvo tokių, kurie ekrane tik šypsojosi ir nieko nepasakė. (Laida „Laba diena, Lietuva!). Buvo tokių, kurie „Gastroval“ ar „Mezym“ reklamavo. Kaip visada buvo Užkalnį kritikavusių. Bet labiausiai nuolat nepritekliuje gyvenančią lietuvių tautą turėjo sukrėsti sausio pirmąją visų trijų didžiausių televizijų ekranuose pasirodžiusi baisi kriminalinė istorija: apie tai, kaip valstybinės gelbėjimo tarnybos su sirenomis važiavo į nusikaltimo vietą. Mat praėjus vos trims minutėms, kai Naujieji sargybon stojo, vienas visai padoriai atrodantis vyras, neįvertinęs žmonos kulinarinių gebėjimų, pro langą išmetė visą jos šventėms suruoštą baltąją mišrainę. Tai buvo pirmoji siaubinga metų žinia nuolat neprivalgančiai Lietuvai.  
 
Betgi ne apie mišrainę čia mes.
Tikriausia kepėte kalakutą? Na, antį tai jai tikrai. Todėl dabar, kad vėlei atgimtų lietuviškas noras vis skanauti ir skanauti, keletas praėjusio savaitgalio prisiminimų.
Ant jūsų Naujametinio stalo, žinoma, turėjo būti bananų ir kumpio salotos. (Bet joms paruošti reikia bent trijų šaukštų majonezo). Jei pasirinkot kitą užkandėlę, pavyzdžiui, su silke ir obuoliais – neapsėjot be dviejų ar trijų valgomųjų šaukštų cukraus. (Taip aiškino vieno naujamečio stalo šefas). Jis ir pridūrė, kad skanu – ne visada yra sveika. Ir žinau, kad net ypač figūrą saugančios damos Tą vakarą į Tai numoja ranka.
 
Dar mes numojam ranka, sužinoję, kad į ugningąją vištieną yra būtina įpilti keturis arba penkis šaukštus degtinės. Kad anytos karališkąjį troškinį sugadinsi, jei neįpilsi į jį šimto gramų (mažiausia) konjako. Ir taip toliau. Ir jokių pašalinių minčių čia neturiu, išskyrus vieną: ai, Kalėdos, ai, Nauji metai: badausim nuo sausio pirmosios!
Bet nepavyks! Jau nepavyko!
 
Nes jokia lietuvė šeimininkė negamins tiek, kad per Naujuosius valgytų tai, ką ir per Kalėdas valgė. Ne. Verda ir kepa iš naujo. Iš tos biednystės. Iš neturėjimo. Ir tada gimsta pseudožurnalistiniai rašiniai bendruoju pavadinimu „Šeši būdai, kaip išvengti persivalgymo“. Arba gudriau: „Transriebalų atsisakymą pajus ir paprasti pirkėjai“ (Šitas tai su giliai paslėpta mintim: bet – vis vien reklaminis).
„Rekomenduojame pirmenybę teikti tausojančiam gamybos būdui, t.y. virimui garuose, troškinimui ar gaminimui orkaitėje garų režimu“, - pataria garsi dietologė. - Venkite labai riebaus ir mažai skaidulinių medžiagų turinčio maisto. Bet jei šeimininkė perskaito, dažniausia neima į galvą. O jei nieko neskaitęs jos vyras paragauja, dažniausia išmeta tokį maistelį pro langą.
 
Cituojame patarimus toliau. „Valgykite ramioje aplinkoje prie stalo. Nejunkite televizoriaus. Valgydami, neskaitykite laikraščio.“ Vyrų noriu paklausti, ar patinka jums tai? Nepatinka. Ir tik du iš šimto ima tai į galvą. Arba dar mažiau. Todėl rašiniui persivertus į antrąją pusę – netikėtas posūkis. Arba dar viena aliuzija į žurnalistiką. Arba – į reklamą.
Man ji yra nemaloniai nuteikianti. Arba – blogai (neskaniai) pagaminta. Jūs tą reklamą, be abejo, matėte.
 
Graži šeimynėlė prie stalo (aktoriai žinomi) smagiai šlamščia skaniai atrodančius pietus. Kol balsas už kadro ima ir pasako, kad visa tai, ką jie valgo, pagaminta iš maisto atliekų. Jei tuo metu prie ekrano valgote ir jūs, jums taip pat pasidaro nebeskanu. Nes jūs žinote, kaip atrodo jūsų maisto atliekos po virtuvės kriaukle stovinčiame kibire - negražiai. O valgyti norime gražiai. Todėl ta reklama ir jai išleisti pinigai – išmesti į balą. Todėl tai – neveikia.
Nesiruošiu reklamos specialistų mokyti. Bet progą pagalvoti duosiu.
 
Maistą švaistome – ir perkame, ir gaminame, ir išmetame – jo nepamatavę. Ir nepasvėrę. Bet yra, kas pasveria. Ir suskaičiuoja. Ir tuomet pasirodo, kad kiekvienas Lietuvos pilietis per metus išmeta maždaug po 60 kilogramų gero maisto. Dar triskart tiek, kiek visi mes, jo išmeta kavinės ir restoranai.
Atsimenu, iš Prancūzijos grįžę kolegos pasakojo filmavimo garsioje Paryžiaus kavinėje įspūdžius. Jų akyse virtuvės šefas išdarinėjo žąsį. Ir iš jos (iš visos kelis kilogramus sveriančios žąsies) ant lėkštės galiausiai atgulė maždaug 120 gramų sveriąs jos gabalėlis. Visa kita buvo pavadinta atliekomis. Tačiau nebuvo išmesta į kibirą. Manau, kad tądien sočius pietus gavo dar keturi ar penki žmonės. Štai tokios reklamos mums reikia.
 
Beje, aš nepamiršau, kad rašau ne į žurnalistų o į daktarų laikraštį.
Todėl priminsiu jums, kad iki šiolei lietuviai turėjo tik vieną mėgstamą patiekalą. Jie nevalgė jo: jie jį ėste ėdė. Tas patiekalas yra Kitas Lietuvis.
Todėl siūlau jums nustoti jį ėsti.
O ką vakarienei nusipirkti, žinot ir be manęs.