Niuansas: tikiuosi, kad prie šviesių „Lietuvos sveikatos“ langų (naujoji redakcija – pačiame miesto centre) garbingieji dietologai piketo nerengs: jų vietos užimti nepretenduoju. Tik - seno žurnalisto papratimu - kartais surenku tai, kas rimtiesiems ponams iš pirmo žvilgsnio yra visai neįdomu.
Ir dar vienas labai rimtas ir pro šiandienos cenzūrą (kas jums sakė, kad jos nebėra?) sunkiai praslystantis klausimas: ar iš tikrųjų priešą galima nunuodyti arbata? Galima. Tik patikslinti reikia: netikra tai būtų arbata. Tik pavadinimas. Arba – tik nuoviras.
 
Jokios abejonės: kiekvienas lietuvis yra gėręs vyšnių arbatos. Gal net vakar. Tik, žinoma (padėkokit sau pačiam), kad jums į galvą neatėjo mintis perkąsti ar kitaip sutraiškyti bei vandeny ištirpinti vyšnių kauliukų: sėklytės tų kauliukų viduje slepia mirtiną nuodą – ciano vandenilio rūgštį. Bet kam taip sudėtingai? Triskart paprasčiau yra pasigaminti keturiskart stipresnį nuodą. Tik eksperimentuoti nesiūlau: tikrai rimti šaltiniai teigia, kad išgėrus stiklinę gerai užplikytų bulvių lupenų, galima negrąžinamai prarasti protą.
Toliau keli žodžiai apie tai, kas – apie arbatas šnekant – dažniausia nutylima: čefyras. Susipažinusieji su kalėjimų kultūra, žinoma, atlaidžiai nusišypsos. Visiems kitiems gi patariu negadinti dantų, odos ir neartėti prie negrįžtamų širdies gedimų. (P.S. Patarimų, kaip „teisingai“ išsivirti čefyrą -pilnas internetas).
 
O dabar – kinų patarlė. Tie Rytų išminčiai ir liaudiškos medicinos žinovai sako, kad per naktį pastovėjusi arbata yra blogiau nei nuodingos gyvatės įkandimas. Itin sutrumpintas paaiškinimas būtų toks: arbatžolėse esantys baltymai, aldehidai, taninai, aminorūgštys (ir dar gal 15 sudedamųjų dalių) reaguoja su deguonimi. Ir po nakties ant savo arbatos itin akylas pamatys tai, ko dažnas pensininkas nemato: vos įžiūrimą plėvelę. Jei nesyk tą beveik nematomą plėvelę rysite, laukit gastrito, duodenito ir panašių svečių. Tas pat atsitiks, jei arbatą plikysite termose: tą ritualą turite pamiršti. O dabar – apie kitas žoleles termosuose net neužsimindamas - duosiu naudingą patarimą. Apie dilgėlių arbatą. Ji yra gera ir, sako, kai ką Lietuvoje yra net pagydžiusi. Bet ne dabar! Dilgėles plikyti ir jų arbatą gerti galima tik sezono metu: nuo birželio iki paskutinės rugpjūčio dienos!
 
Apie Tikrą Arbatą. Apie kinišką, indišką, Ceilono, Japonijos. Dar yra rečiau pasitaikančių – Irano, Turkijos, Kenijos, Rusijos. Bet, jei arbatos draugijoje norite sublizgėti, turite žinoti, kad arbatos rūšių pasaulyje – tik šešios! Žalioji. Baltoji. Geltonoji. Ulongo. Juodoji. Ir Pu Erh. O visa kita (pavyzdžiui, mėtinė ar jazminų) – tik priedai. Arba mišiniai. Arba arbatžolių dulkės. Apie tas dulkes – vėliau.
Šiaip jau visos arbatos yra arba geresnės, arba blogesnės. Ir todėl noriu palyginti jas su... televizija. Televizijoje bet kokį – net ir itin nevykusiai nufilmuotą reportažą su nevykusiais jo herojais – galima arba galutinai sugadinti arba pagerinti. Pagerina montažas. Įgarsinimas. Originalus tekstas. Netikėta autorinė mintis. Ir su arbata panašiai. Bet ir čia ne priedais situacija gerinama: tiesiog, reikia išmanyti patį arbatos gaminimo meną. Žinoma, neperteiksiu jo. Nes romanan netilptų. Bet pagrindinius principus turite žinoti. (Arba neturite. Nes esate kavos gerbėjas.).
 
Arbatos negalima užpilti verdančiu vandeniu. Negalima naudoti bent kartą jau virusį vandenį. Užpylę arbatą, arbatinuko dangtį turite būtinai nuimti. (Vidun patekęs deguonis geriau atskleis skonį). Ir - apie tai, ką galima išmokti tik arbatą ne pripuolamai, o kasdien geriant: kiek laiko reikia arbatžoles plikyti? Specialistų ir netgi pasaulyje žinomų arbatos firmų nuomonės skiriasi stipriai. Esu skaitęs, kad penkios minutės - būtinos. Bet vienoje arbatos prezentacijų man ir kitiems susirinkusiems buvo aiškinama, kad tikrai pakaks ir trijų: nes, jei ilgiau, pradės ekstrahuotis burną sutraukiantys ir arbatos skonį gadinantys taninai. Bandykite patys. Ir viskas.
 
O dabar - problema dėl kurios su pacientais susikautų pasaulio gydytojai. Jei tą problemą stipriau paeskaluotume – galimas netgi karas. Taigi. Niekas nepaneigs, kad Ceilono arbata yra gera. Arbatos mėgėjai 1972-aisiais net įsižeidė dėl bandymo kartu su valstybės vardu pakeisti ir arbatos pavadinimą. Bet nepavyko. Dabar tai vadinama „Ceilono arbata iš Šri Lankos“. Bet, jei norite šrilankietį mirtinai užgauti, į arbatą įsidėkite cukraus. Mintyse jis jus pavadins neišmanėliu.
O ar ateis metas, kuomet ir Lietuvoje arbatą gersime be cukraus? Gal tai ir bus tie pradžioje minėti 2090-ieji? Sužinos. Kas iki to meto dulkėmis nevirs.
 
Dar noriu pasisakyti ir prieš mūsų prekybos centruose taroje pardavinėjamą šaltąją arbatą. Tai nėra arbata. Ir viskas tuo pasakyta.
O kas pasakyta apie neprigijusią, bet vis bandomą atgaivinti „angliškąją“ arbatą, t.y. arbatą su pienu? Lietuvoje viešėjusi ekspertė iš Britanijos Juyan Webster (gimusi Kinijoje) pakomentavo taip: „Pienas yra pats blogiausias į arbatą pilamas priedas. Senais laikais, kuomet arbata buvo brangi, o pigioji - tik prastos kokybės, tai yra labai karti, taip bandyta švelninti skonį. Kaip žinote, anglai tradicijų atsisakyti nemoka...“  
 
Tradicijų įsikabinę yra ir kai kurie lietuviški arbatos gerbėjai. Jie teigia, kad prie bet kokios arbatos visuomet tinka medus. Atsakymas trumpas: tinka, jei medus nesušildomas daugiau nei iki 42 laipsnių. Temperatūrą viršijus, jis ne tik tampa neveiksmingas, bet gali ir pakenkti. Žinoma, ne tiek daug, kiek arbata kenkia, kuomet ja užgeriami vaistai.
Arbatoje esantys taninai reaguoja su daugybe vaistų ir gali organizme sudaryti kenksmingus bei niekada nebeištirpsiančius junginius. Arbata slopina kraujo spaudimą reguliuojančių vaistų poveikį. Ir ypač kenksminga yra su kontraceptikais.
Tik dabar pastebėjau: nieko gero apie arbatą neparašiau. Ogi to gero yra. Todėl reikės dar ir kitokių pamąstymų.