Pastaruoju metu gausėja šių principų priešininkų, kasmet stiprėja balsai tų, kurie stabdo Lietuvos žengimą modernios valstybės su stipria pasaulietine piliečių visuomene ir skaidriais valdžios sprendimais link. Taigi veikti bus ką ir visaip, kaip galėsiu, prisidėsiu prie to, kad Lietuva gintų visų žmonių, o ypač pažeidžiamiausiųjų teises ir laisves bei lygiuotųsi į tokias valstybes kaip Vokietija, Nyderlandai ir Šiaurės šalys. Deja, kol kas Lietuvoje išradinėjami keisti „dviračiai“, tautiškumas priešpastatomas Europos vertybėms, klesti primityvus populistinis nacionalizmas. Tarsi nebūtų aišku, kad pametę dėl šių abejotinų takelių ėjimo į Europą kelią, išsvajotos gerovės nesukursime.
 

Esu apsisprendęs daugiausiai laiko ir jėgų skirti būtent žmogaus teisių bei laisvių stiprinimui Lietuvoje – kad mūsų trapi demokratija atsilaikytų ir suklestėtų.

 
Apdovanojimu džiaugiuosi. Bet neslėpsiu, kad mano požiūris į valstybės apdovanojimus ir jų skyrimo prasmę nėra vienareikšmis. Kai 1999 m. buvau išrinktas VU Medicinos fakulteto dekanu, susidūriau su keistomis vertybėmis, kurias gynė ir puoselėjo akademinės medicinos elitas. Šiandien jau daug kam aiškėja, kad visi šie „iškovojimai“ iš esmės atspindėjo sukauptą įtakingų medikų galią ir priešinimąsi permainoms, bet tuo metu mažai kas apie tai drįso kalbėti garsiai. Buvo didžiuojamasi tuo, kad išskirtinėmis sąlygomis VU ligoninėje Santariškėse gydomi svarbiausi Lietuvos žmonės ir jų artimieji.
 
Buvo kovojama už tai, kad rezidentai turėtų tik studentų statusą, ir kad jie būtų pavaldūs tik profesūrai. Buvo be saiko perkamos pačios brangiausios medicinos technologijos, siunčiant politikams ir visuomenei klaidingą žinią, esą tik tokiuose „dramblio kaulo bokštuose“ kaip Santaros klinikose galima gauti kokybišką medicinos pagalbą, kad ten ir tik ten esą dirba stebuklus darantys medikai. Tuomet suvokiau, kad mano pareiga yra padaryti viską, kad tokios žalingos Lietuvos medicinos tradicijos būtų sustabdytos. Taip 2000–2002 m. užvirė karšta idėjinė kova su svarbiausiais oponentais – įtakingais Santaros klinikų profesoriais. Ir šioje nelygioje kovoje buvau nušalintas nuo dekano pareigų 2002-aisiais.
 
Kodėl apie tai rašau dabar? Todėl, kad tarp mano oponentų ginamų iškovojimų, kurių jie man primygtinai siūlė neliesti, buvo ilgas sąrašas profesorių ir docentų, kurie laukė eilėje valstybės apdovanojimams. Girdi, jiems tie apdovanojimai yra pažadėti ir tai yra neliečiami dalykai. Supratau, kad tai yra vienas svarbių būdų šiai grupei įtvirtinti savo reikšmingumo įvaizdį ir tęsti mitą, kad ši medikų grupė - tai, kas yra geriausia Lietuvos medicinoje.
 

Aš neturiu ir neturėjau nieko prieš šiuos kolegas asmeniškai. Dauguma jų yra neblogi gydytojai (bet tarp praktikos gydytojų galima rasti nemažai geresnių), kai kurie yra geri dėstytojai, kai kurie - geri mokslininkai. Bet kodėl jie beveik visi turi būti įvertinti aukščiausiais valstybės apdovanojimais? Ar tik ne todėl, kad jie daug nusipelnė, organizuodami ir teikdami medicinos pagalbą Lietuvos politiniam ir kitokiam elitui? 

 
O juk tai ir yra pavojinga korupcijos forma. Ir būtent tokie reiškiniai daug metų stabdo esmines permainas Lietuvos medicinos sistemoje ir prisideda prie stagnacijos. Kai viena įtakinga grupė (akademinės medicinos elitas) sudaro tokį sandėrį su kita (politikai) ir vieni kitiems teikia ypatingas paslaugas (net iki ordinų) – kokios gali būti permainos, koks gali būti skaidrumas ir kokios gali būti vertybės tokioje medicinos sistemoje? Galima net pasvarstyti hipotezę, kad medicinos srityje valstybės apdovanojimai buvo galbūt skiriami už veiklą, kuri dabar jau įvardijama kaip korupcinė.
 
Tai dabar turėtų būti aiškiau, kodėl buvau kritiškas prieš valstybės apdovanojimus, o jei tiksliau, tai prieš man nepriimtiną jų skyrimo tvarką. Kol tarp apdovanotųjų vyravo medikai, kurie „nusipelnė gyventi geriau“, nes organizuoja ir teikia paslaugas tiems kitiems, kurie „nusipelnė būti gydomi geriau“, tokie apdovanojimai kompromitavo valstybę, ir jei taip tęsiasi, tai geriau tokių apdovanojimų išvis nebūtų.
 
Metai ėjo, ir jau pradėjau prarasti viltį, kad šiame gyvenime pamatysiu tikras permainas lietuviškoje sveikatos sistemoje. Ypač liūdna jau daug metų yra Lietuvos psichiatrijos situacija. Apgailestauju, kad būtinos permainos yra blokuojamos būtent akademinės psichiatrijos lygiu. Daugkartiniai bandymai tai paaiškinti Vilniaus universiteto ir Medicinos fakulteto vadovams lieka be atgarsio.
 
Bet kalbant apie visą sveikatos sistemą, ledai pagaliau pajudėjo, ir tai džiugina. Paskutiniu metu visų pirma jaunųjų Lietuvos gydytojų ir medicinos studentų aktyvumo dėka prasidėjo nebekosmetinės permainos. Pagaliau net ir politikai pradėjo kelti nepatogius klausimus akademinės medicinos atstovams – kas ten pas jus vyksta? Vien tai, kad neseniai valdžios sprendimais faktiškai panaikintas dėl profesūros užgaidų ilgai buvęs absurdas rezidentūros srityje (tai, kad rezidentai, tarsi profesorių vergai, Lietuvoje buvo laikomi studentais, o ne gydytojais) – tai jau tikras proveržio ženklas.
 
Bet sovietinės medicinos reliktų demontavimas dar užtruks, nes dar daug absurdo ir korupcinių mechanizmų yra likę mūsų medicinoje. Svarbu nesustoti. Ypač svarbu bus įtikinti abu universitetus nutraukti dar gausias ydingas tradicijas akademinėje medicinoje.
 

Įvertindamas, kad ilgai lauktas proveržis, iki šiol stabdytas įtakingų medikų, prasidėjo, matau man suteiktą apdovanojimą būtent pro šio proveržio prizmę. Netgi leidžiu sau pasvajoti, kad šis apdovanojimas man ir skirtas būtent už ėjimą prieš srovę, už atvirai reiškiamą nepakantumą korupciniams mechanizmams ir žmogaus teisių pažeidimams. Tai darydamas, tiesiog noriu jaunimui pasakyti – NEBEBIJOKITE. 

 
Tikiuosi, kad pagaliau ir visuomenėje, ir valdžioje vis geriau suvokiama, kas yra tie, kurie skatina, ir kas yra tie, kurie stabdo permainas Lietuvos sveikatos apsaugoje ir gretimuose sektoriuose (vaikų ir neįgaliųjų globa, ypatingų vaikų ugdymas ir kt.).
Kita vertus, paskutiniu metu vis dažniau pastebėdavau, kad ir valstybės apdovanojimai suteikiami jau ne vien minėtiems medicinos „sunkiasvoriams“ su jų nevienareikšmiu indėliu į sveikatos sistemos skaidrumą, o eiliniams pacientų pasitikėjimą turintiems medikams, ir tai džiugina.
 

Ar keičiasi laikai? Ar Lietuva sveiksta? Ar Lietuva nustos šaudyti sau į kojas, ar nustos nostalgiškai žvilgčioti į sovietinę praeitį, ar nustos gąsdintis sveikiausių valstybių vertybėmis ir praktikomis ir ar imsis ryžtingų permainų sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos srityje? 

 
Labai tikiuosi, kad taip. Noriu tikėti, kad šis mano veiklos vertinimas yra simbolinis ženklas, jog valstybė pagaliau pradės vertinti ne tuos, kurie sėkmingai užtikrina neskaidrų stagnacinį stabilumą ir stabdo būtinas permainas, o tuos, kurie imasi ryžtingų ir modernių inovacijų ir nesitaiksto su paveldėtomis ydingomis tradicijomis.
Štai tokios mintys mane aplankė gavus apdovanojimą. Visiems linkiu geros vasaros.