Pirmiausia turėtume sunerimti, jog Lietuvoje nuolat mažėja vaikų. Per dešimtmetį  jų netekome beveik 200 tūkstančių, arba 26,7 proc. Kitos Europos Sąjungos šalys pagal šį rodiklį nuo mūsų gerokai atsilieka. O dešimtyje šalių vaikų net padaugėjo, tarp jų Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Norvegijoje ir Ispanijoje, t.y. šalyse, kurių demografinius rodiklius padeda gerinti ir ten dirbantys mūsų tautiečiai.
 
Vaikų Lietuvoje mažėja sparčiau už bendrą gyventojų skaičių. O 65 metų  ir vyresnio amžiaus žmonių  nuolat daugėja ir praėjusiais metais Lietuvoje pasiekė rekordinį 18,4 proc. lygį. Jei šios senėjančios visuomenės tendencijos išliks, netolimoje ateityje gali kilti grėsmė mūsų socialinės apsaugos sistemos tvarumui. Todėl, gerindami mūsų vaikų teisių apsaugą,  neturime pamiršti toliau į ateitį žvelgiančių demografijos, migracijos, socialinės apsaugos, darbo rinkos ir kitų sričių politinių sprendimų.

Sunku vienareikšmiškai įvertinti vaiko teisių apsaugos būklę Lietuvoje. Pagal įvairius ekspertų vertinimus šiuo požiūriu esame Europos Sąjungos vidutiniokai, nors kai kuriose srityse pažengėme toliau, kai kur atsilikome. Tačiau aišku viena – pasitempti turime dar daug kur. Užtenka tik prisiminti, jog per 2013 metus Lietuvoje registruoti 1454 smurto prieš vaikus atvejai, iš jų: 717 – fizinio, 647 – psichologinio, 90 – seksualinio smurto atvejai. O kiek dar tokių įvykių nėra paviešinama? Padidinta rizika kyla ir beveik 21 tūkst. vaikų, kurie auga socialinės rizikos šeimose. Ne visada ir vaikų globos įstaigos sugeba tinkamai apsaugoti savo auklėtinius. Tai tik dalis problemų, kurias reikia spręsti kuo greičiau.  

Naujame Vaiko teisių apsaugos įstatymo projekte siekiama patobulinti šios srities teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų vaiko teisių apsaugą ir jo visapusiškai raidai saugią aplinką. Sveikintina, jog projekte didelis dėmesys skiriamas vaiko socialinei aplinkai, kuri sparčiai kinta mūsų globaliame pasaulyje. Iš tiesų, jei anksčiau socialinėje aplinkoje vyravo kiemas ir gatvė, tai dabar – internetas ir socialiniai tinklai. „Eurostato“ duomenimis Lietuvoje net 94 proc. jaunuolių naudojasi internetu. Į virtualų  pasaulį ateina vis jaunesni lankytojai. Kas apsaugos juos nuo realių, o ne nuo virtualių pavojų? Kokias pasekmes gali turėti vien tik naujausias kvietimas kuo daugiau suvalgyti paracetamolio? Tokių pavyzdžių galima pateikti daugybę.
 
Manau, kad vien griežtų įstatymo nuostatų nepakaks. Reikės realiai veikiančių apsaugos mechanizmų ir realios pagalbos tėvams, kurie yra arčiausiai vaiko. Geras pavyzdys yra karštoji linija Draugiskasinternetas.lt, kuri Lietuvoje įsteigta įgyvendinant 2011m. Europos Sąjungos direktyvą. Europos Parlamentas yra pateikęs nemažai konkrečių siūlymų vaikų internetiniam saugumui didinti, kuriuos turėtų įvertinti už šią problemą atsakingos institucijos.

Naujuoju įstatymo projektu taip pat siekiama stiprinti tėvų bei vaiko atstovų atsakomybę. Visiškai pritariu vaikų fizinių bausmių šeimoje draudimui. Toks draudimas jau įteisintas 18-oje Europos Sąjungos valstybių. Europos Žmogaus Teisių teismas savo sprendimais pasmerkė fizines bausmes vaikams pataisos įstaigose, mokyklose ir šeimoje bei konstatavo, kad toks draudimas nepažeidžia šeimos teisės į privatumą ir tikėjimą. Manau, kad atėjo laikas ir mums apsispręsti bei keisti  „beržinės košės“ auklėjimo tradicijas į pozityvią tėvystę. Suprantu, kad greitai įgyvendinti šiuos gražius ketinimus  nebus paprasta. Tradicijos ir mentalitetas greit nesikeičia. Tačiau kažkada pradėti reikia.

Tą patį galima pasakyti ir apie naują tėvų prievolę nepalikti vaikų be priežiūros. Juk vaikų nepriežiūra yra pagrindinė jų traumatizmo ir mirčių priežastis. Akivaizdu, jog nemažai šeimų susidurs su sunkumais įgyvendinant šią prievolę. Todėl būtina užtikrinti ir reikiamą pagalbą šeimoms – reikiamas vaikų darželių, dienos centrų ir socialines paslaugas, skatinti šeimoms palankias darbo organizavimo formas ir pan. Įstatymo projekte yra nemažai naujovių, kurių įgyvendinimui  reikės papildomų pastangų.

Kita problema – vaikų skurdas. Vaikai dažniau už suaugusiuosius patiria skurdo ir socialinės atskirties riziką. Tai būdinga daugeliui ES valstybių. Geriausiai savo vaikus nuo skurdo saugo Danija, Suomija ir Švedija, kurias vejasi ir mūsų kaimynė Estija. Šiose šalyse vaikų skurdo rizika mažesnė už bendrą lygį. Kadangi vaikų skurdo rizika jiems augant didėja, daugelis valstybių atitinkamai didina ir socialines išmokas vaikams. Papildomai remiamos daugiavaikės šeimos, neįgalūs vaikai, vieniši tėvai. Dauguma valstybių socialinių išmokų vaikams nesieja su šeimos pajamomis. Tokiu būdu valstybės siekia ne tik apsaugoti vaikus nuo skurdo, bet ir prisidėti prie vaiko auginimo kaštų, tuo skatinant ir gimstamumą.

Geriausių rezultatų pasiekusių šalių patirtis rodo, jog vaikų skurdą pavyko sumažinti tik įgyvendinant kompleksines priemones. Europos Komisija savo rekomendacijose siūlo šalims parengti integruotas vaikų skurdo įveikimo strategijas, kurios būtų grindžiamos  trimis ramsčiais – galimybėmis šeimoms turėti tinkamas materialines sąlygas, gauti kokybiškas viešąsias paslaugas bei vaikų galimybėmis dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Europos Parlamente Socialdemokratų frakcijos vardu pasiūliau visiškai naują idėją – Vaikų garantijų iniciatyvą, pagal kurią būtų galima taikyti konkrečias, finansiškai pagrįstas priemones, kurios padėtų skurstantiems vaikams visoje ES.
 
Tikiuosi šios iniciatyvos  palaikymo. O Lietuvoje kol kas ypač pasigendu viešų diskusijų dėl socialinio modelio rengėjų siūlymų mažinti vaikų skurdą. Nemanau, kad ši problema mažiau svarbi už socialinio draudimo ar darbo santykių reformas. Ją reikia spręsti dabar, neatidedant problemos ateičiai arba laukiant, kad ją už mus išspręs kiti. Esu įsitikinusi, jog mes gebame patys tinkamai pasirūpinti savo vaikais.